Apie rankas...

...ir kiek daug jos gali pasakyti.

Pasitaiko žmonių, kurių amžių itin sunku nusakyti iš veido, kūno sudėjimo ir išvaizdos apskritai. Tokiu atveju žvilgsnis nukrypsta į rankas, kurios dažnu atveju pasako viską, ką norėjai žinoti. Tai nebūtinai yra taisyklė, bet tikrai kažkas panašaus į tai, bent jau mano gyvenime.

Labai daug apie žmogų pasako tai, kaip jis sveikindamasis paduoda/paspaudžia ranką. Pasitaiko itin minkštai besisveikinančių, pasitaiko stipriau. Ir kalba eina tiek apie vyrus, tiek apie moteris. Pati esu tvirtesnio pasisveikinimo šalininkė, mėgstu sveikintis pilnu delnu. Viduje kiek suirztu, kai su manim besisveikindamas asmuo a la grakščiai pačiumpa už pirštų, o nykštį ir delną palieka nuošalyje. Bet tikrai nesiimu mokyti ir aiškinti, manausi neturinti teisės.
Šiek tiek šoku lindyhopą - labai daug priklauso šiame (o, ko gero, ir kituose) šokyje nuo to, kaip žmogus, su kuriuo šoki, paima tave už rankos. Iš tiesų, viskas nuo to priklauso.

Bet gerai, dabar Jūs galite stabtelėti ir paklausti, kodėl aš čia apie rankas..? Visas įkvėpimas iš šiandienos progos ir įvairiausių renginių. Imi žmogus ir susimąstai, kiek daug galima pasakyti susikibus rankomis.

Šitie dalykai, ko gero, prasideda šeimoje. Mano širdy nepaprastai didelę reikšmę turi susikabinimas rankomis įvairiomis progomis ir akimirkomis - prie Kūčių stalo, bažnyčioje, kalbant maldą "Tėve mūsų". Taip pat broliškai ir seseriškai susikabinus rankomis su mylimais broliais ir sesėmis skautuose. Prieš koncertą ar pasirodymą - su tais žmonėmis, kurie kartu eina į sceną...

Pirmą kartą priešspektaklinį ratą patyriau dar pradinėse klasėse, kada nuostabios mokytojos mus, besinervinančius dėl artėjančio pasirodymo prieš tėvus (ir ne tik) sustatydavo, mes susikibdavom ir pasidarydavo ramu. Staiga. Kokia tai jėga...

Taip pat beveik iki ašarų sugraudino kažkada sesės pasakytas dalykas: "Girma, tu pastebėjai, kad visose vaikystės nuotraukose laikai mane už rankos?" Ir išties. Mėginom pasvarstyti, kodėl... Gal dėl to, kad esu vyriausias vaikas šeimoje. Gal dėl vieno ne itin linksmo nuotykio vaikystėje - sesė yra išėjusi pasivaikščioti viena, būdama visai mažylė. Visi labai išsigandom tuokart. Aš, matyt, taip pat, tik nelabai pamenu. Visgi, pasąmonėje užsilikę tokie dalykai.

Vėlyvą vakarą žiūrėdama įvairius renginius, skirtus Baltijos Keliui ir Ukrainos Nepriklausomybės šventei, graudinausi. Nežinau, ar todėl, kad tai tiesiog gražu, ar todėl, kad jaučiu susikabinimo rankomis jėgą. Kaip dažniausiai ir būna, ataidi kokia nors eilutė tokiais momentais: "...už rankų susiėmę apjuoskim Lietuvėlę..."

Nebijokim paimti vieni kitų už rankos. Kartais tai - vienintelis dalykas, kurio tą akimirką trūksta.

Labanakt*

Apie žmones...

...kurių kiekvienas ieškome ir laukiame.

Juk nesvarbu, kur esi ir ką veiki - mums visiems norisi labai panašių dalykų:

- ramybės
- supratimo
- palaikymo
- jaukumo
- užtarimo
- paskęsti/priglausti glėbyje

Kiek žmonių, tiek receptų, ko gero, kaip visa tai turėti, kaip viso to pasiekti... Visi mes - skirtingi. Vieni silpnesni, kiti stipresni - ir ne, neturiu omeny fizinės jėgos. Vieni atviresni, kiti uždaresni. Vieni daugiau svajojantys, kiti mažiau. Ar sugebėsiu sau prisisvajoti artimą sielą..?

Ir čia ateina metas serui Stingui - vėl. Ir kūriniui, apie kurį užsiminiau vakar. Daina šiek tiek dilgteli paskutine eilute "...and You could learn to love me given time." Could You?

O aš..? Ką aš? Paprastas žmogus paprastu vidumi. Paprastais norais ir svajonėmis. Gyvenu paprastai, nes paprastai gyventi - gera. Pastaruoju metu daug mąstau.. Nėr blogai - užsirašo visos mintys, bus iš jų kas nors. Kada nors...

Labanakt*

Gegužės 6, antradienis, 3:14 a.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie ateinančius ir išeinančius. Atsinešančius...

...ir išsinešančius.

Jie ateina ir išeina. Kai kurie pasilieka, vienetai, nebeiškrapštysi niekaip, net jeigu ir norėtum. O dažniausiai juk nenori. Net jei patys norėtų išsikrapštyti, nepaleidi. Dantimis laikai už rankovės ir urzgi. O akys sako gražiausius žodžius. Bet urzgi įtikinančiai...

Jie atsineša ir išsineša. Kai kurie palieka, vienetai, sako, turėkis. Ir kad ir kaip kartkartėmis norėtum išmesti tai, ką paliko, negali. Nepajėgi. Širdis neleidžia. Ir turi tai, kas urzgia ant tavęs kasdien, vis primena, apie savo buvimą. Net pašerti niekuo negali, kad nebeurgztų...

Svarbu suprasti, kad nieko negali padaryti. Nieko. Priimti, kaip yra. Esamybę. Nesispyrioti, nemėginti savęs apgauti, nes tik tau bus blogiau. Niekam kitam.

---

Pastarosiomis dienomis klausausi muzikos ir verkiu. Vairuodama klausausi ir verkiu. Ilsėdamasi klausausi ir verkiu. Dainuodama verkiu. O ypatingai ties kai kuriomis dainomis. Ties tomis, kurios labiausiai kalba kitiems negirdima kalba. Tik man ... ir Tau.

---

With one roof above our heads
A warm house to return to
We could start with separate beds
I could sleep alone or learn to
I'm not suggesting that we'd find
Some earthly paradise forever
I mean, how often does that happen now
The answer's probably never
But we could come to an arrangement
A practical arrangement
And You could learn to love me
Given time.

... Again....

Labanakt*

Vasario 18, pirmadienis, maždaug 4.30 p.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie klausomiausius, ilgesį ir atradimo, kas seniai žinota, džiaugsmą...

...

Ima žmonės ir padaro tai, ko iš jų nesitiki. Pasako tai, ką visada žinojai sau tyliai, ką manei apie vieną ar kitą situaciją.. Ir dar primena gražius dalykus - pati imu ir susimąstau, kaip gera kam nors rūpėti. Tikėkit visi, tikrai yra aplink Jus žmonių, gal net tokių, kurių šiaip nepastebit ar apie juos nepagalvojat, bet Jūs jiems rūpit, esat svarbūs. Gal net svarbesni, nei galvojat. O aš dėkinga Tau, Jay, už (tai kas, kad internetinį) pokalbį. Ot.

Pastaruoju metu klausausi muzikos kratinio.. Kratinys iš dainų, kurios turi ryškų pėdsaką iš praeities ir iš tokių, kurias netikėtai internete susigaudau pati. Dalinuosi su Jumis, tikiuosi, kad kam nors pravers.. Vakar skaitydama atvirutes iš Japonijos, kurias kraustydamasi sudėjau į vieną dėželę ten aptikau vieną sakinį apie tai, jog dažniau galėčiau pasidalinti tuo, ką klausausi... Taigi, dalinuosi.

1. Jessie Ware - What You Won't Do For Love [neprisimenu, iš kur išrausiau šitą kūrinuką. Kvepia vasara ir sekmadieniu, kai ant skrebučio užsitepi medaus....]

2. Bat For Lashes - All Your Gold [šiek tiek 'pikčiau'. Šitas grojo nuostabioje maitinimo įstaigoje "Meat Lovers Pub", kai išgirdau ir iš pradžių turėjau protelio supainiot atlikėją su Roisin Murphy. Greit atsipainiojau.]

3. Gerri Pavloff - Destinies [už šio priminimą esu dėkinga Vitalijui. Tai projektas, kuriame pati turėjau garbės dalyvauti... Nuostabi muzika, užsukit dar į Myspace, ten būtinai paklausykit dainą "Unicorn". Gražiau nebūna. Ir turėkit omeny, kad LIVE įrašai tatai būtų..]

4. Ben Howard - Esmerelda [ačiū Kęstui, kad parodė. Gražu, žiemiška, net kiek skandinaviška. Baugoki vaizdai, atrodo, ims ir įtrauks tas didelis vanduo..]

5. Laura Mvula - Green Garden [ieškojau bet ko youtube, 'užšokau' ant BBC sound of 2013 konkurso pretendentų. Ir atradau ją. Labai patinka harmonijos ir tekstai kūriniuose - daugiskaita, nes youtube galima surasti ir daugiau..]

6. Kurt Elling - Norwegian Wood [kas matė japonų filmą tokiu pat pavadinimu, šis kūrinys keistai su juo siesis.. Bet kadangi filmas begaliniai keistas, nieko nuostabaus. O Kurtas Ellingas.. amm, turbūt žodžių čia nereikia. Paklausykit. Skiriu Sigutei, Ellingo fanei Nr.1]

7. Charlie Haden & Pat Metheny - Moon Song [turėjom dar gyvendami Tilto g. šitą CD. Primena paauglystę. Kaip man gražu būdavo.. Ir dabar gražu. Ačiū Liutaurui, kad užvedė ant kelio su kitu Metheny albumu..]

8. U2 - Love Is Blindness (Edge solo) [nežinau, ar kažkada šituo dalinausi, ar nesidalinau... Liūdesys ir tikrumas. Čia tiems atvejams, kai norisi paverkt į pagalvę.]

9. Herbie Hancock - Imagine [per šitą kūrinį, rodos, apskrieji visą žemę, kol jis nukeliauja iki pabaigos. Ačiū Ričardui, kuris pasidalino šiuo gabaliuku mano feisbuko sienoje.]

10. James Blake - Retrograde [pareina naujas James Blake'o albumas. Nemoku apsakyt, KAIP džiaugiuosi. Prašom snyk pykas iš jo. Pats geriausias būdas užbaigti labai įvairiam dešimtukui.]

Kas klausysit, parašykit, kuris gabalėlis patiko labiausiai. Nesušalkit. Aš mėginu kažkaip užkimimo atsikratyt.. Kol kas nelabai noriai jis mane palieka..

Labanakt*

Liepos 7-oji, šeštadienis, truputėlis po 4:00 a.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie ryžtą ir norą gyventi.

Būna, sutinki kokį žmogų, kurio siela graži. Apie išorinius dalykus net nekalbu, tik apie vidų. Nori ar nenori, galvoji apie tokius žmones. Jie palieka kažką širdy, daro kiekvieną mūsų geresnį.

Tokios mintys mane šiąnakt lanko. Turėjau eit miegot, bet staiga supratau, kad nenoriu ir dar neužmigsiu... Tad mėgaujuosi pastaruoju metu dažna Bon Iver'ish mood ir galvoju. Apie gyvenimą. Apie mane supančius. Apie tuos, kurių ilgiuosi. Apie tuos, kurių gal niekad nebesutiksiu. Apie tai, kas buvo. Apie tai, kas bus.

Ateina laikas, kai surašysiu pastarojo laiko mėgstamiausius albumus. Tie, kas mane mato feisbuke, neliks nustebinti - bus nemažai matytų veidų-vardų-dainų.

Man labai gražu gražūs žmonės. Gražūs vidumi. Tie, kurie džiaugiasi gyvenimu, kurie ima jį, vertina kiekvieną minutę. Kiekvienas turi skirtingą priežastį tam, tačiau visiškai nesvarbu, kokia motyvacija. Svarbu, kad ji yra. Norisi šypsotis dėl tokių žmonių. Norisi prieiti, apkabinti ir pasakyt "man Tu toks gražus". Akys gražios. Siela graži. Akys - sielos veidrodis.

Labanakt*

Vasario 2-oji, ketvirtadienis, mazdaug 10:40 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Septintasis sveplas irasas apie tai, kaip prisivaiksciojau uz visus ateinancius metus.

Siandien buvo linksma, nes ir vel sviete saule. Nors visa diena tiesiog maudziausi zvarbiame vejyje, saule guode. O vejas gasdino, kaip gi bus grizus namo, jei jau cia salta, nors temperatura - apie nuli... Kadangi tai buvo paskutine pilna mano diena cia, nutariau nueiti ten, kur buvau suplanavus, o toliau eiti ten, kur visai neplanavau. Apsilankiusi Covent Garden'e ir ten suradusi viska, ko norejau, vel nutariau vadovautis taisykle 'eik, kur akys veda'. Pradejau nuo Waterloo tilto ir ejau taku palei Temze, kuris vadinasi the Queen's Walk. Taku eidama supratau, kad nueisiu (pagaliau) ir i Tate Modern. Nuo pat pirmo apsilankymo Londone taip ir nebuvau ten nulekusi, tad suvokimo, jog sikart pavyks, akimirka buvo itin dziugi.  

Tate Modern - milziniskas pastatas, kuriame ivairios ekspozicijos. Nuo rimtu ir tikrai pakankamai ispudingu paveikslu iki sarkastisku mazyciu vos ne piestuku ar tusinuku piestu paveiksliuku. Nuo Picasso iki nezinomu vardu. Kazkodel nepavyksta i interneta sukrauti nuotrauku, todel cia nuorodos i viena juokingu paveiksliuku nenumesiu. Taciau manau, jog ikelsiu nuotrauka i Feisbuka.
Dar labai isimine Saulegrazu kalnas. Apie ji placiau pasiskaitineti ir net paziureti video, kaip visa tai buvo pagaminta, galite cia. Trumpai tariant, saleje - kruva saulegrazu. 'Semkiu', kaip megdavom vaikystej sakyti. Na, tokiu, kurias pardavinedavo is laikrasciu susuktose tutelese. Taigi, tos saulegrazos, kiekviena ju, pagaminta rankytemis is porceliano. Ir nudazyta, istapyta taip, kad butu kuo panasesne i tikra saulegrazos seklyte. Voila. Nezinau, kiek ju ten, toj kruvoj, buvo, bet tikrai daug. Nes kruva - kugio formos, o jeigu pamegintumem ismatuoti pagrindo - apskritimo skersmeni, manau, gautusi kokie 2 metrai.. Jei matuotumem kruvos auksti - butu virs metro kazkiek.. Is akies - koks 1.40 m. Taigi, gudrieji, kiek mazdaug sekliukiu galetu buti toj kruvoj? Bent jau as asmeniskai net neisivaizduoju. Is tame paciame Tate Modern'e esancio balkono padariau dar kelias nuotraukas, kurias taip pat ikelsiu i Feisbuka, manyciau.

Islindusi is galeriju, paveikslu, saulegrazu, Picasso ir draugu rojaus patraukiau toliau tuo paciu keliu. Ir nuejau tikrai gan toli. Pro Tower Bridge'a, dar tolyn, tolyn.. Kai kuriems kiltu klausimas, o kam tiek eit? Buvau sutarusi susitikima 5:50 p.m., tad turedama grazaus laiko ir nepaisydama zvarboko vejelio, kuris saulei leidziantis tapo dar zvarbesnis, tiesiog ejau. Juk smagu. O nusukusi nuo Queen's Walk'o pirma karta rimtai pasinaudojau savo geriausia drauge, vardu London AZ. Apsidziaugusi, jog esu labai netoli reikiamos stoties, nuskubejau susitikimo link. Pilka linija... Canary Wharf'e - persedimas i Londono DLR. Ooo, kaip graziai visi tie auksti stikliniai pastatai atrodo sutemus. Ir is toli, ir is arti.

Susitikau su Augustu Greenwich'e. Seniai nematytas, tad pasedejom, paplepejom, pasidalinom viskuo, kuo abu gyvenam.. Graziai apsnekejom kai kuriuos 'orkestriokus'. Prisiminiau, koks buvo geras laikas 'Dvarionkej'. Tikrai...

Ir tiek. Paskutine mano pilna diena Londone. Vaziuodama namo turejau laimes stebeti ypatingo keistumo mergina. Ji atrode mazdaug taip: ant koju - boulingo bateliai. Na taip taip, tokie, kuriuos galima persiauti atejus pazaisti i tam skirtas vietas.. Kojines - keistais rastais margintos, lyg batika - melsvai baltos. Kelnes - margintos kvadrateliais. Kvadrateliuose - vaisiu paveiksliukai. Stai gal tik paltukas niekuo neissiskiriantis ir sviesiai rudos spalvos. Ranku nagai - raudoni su sidabriniais blizguciais. Veidas padengtas labai sviesia pudra, nosyje auskaras. Ant nosies - akiniai: dideli, raginiai, kvadratiniai, karameles spalvos. Ant galvos - megzta visciuko geltonumo kepure. Is po kepures kyso zali (!) plaukai. Tiesiog personazas. Ir ne, as neissigalvoju. Butu buve nelabai mandagu issitraukti telefona ir ja nufotografuoti. Tad teks manimi patiketi...

Rytoj i Lietuvele. Kaip jau vakar minejau, noriu namo. Pats laikas grizti. Kitas irasas bus nebe sveplas ir uz daugiau negu 1000 kilometru nuo ten, kur esu dabar. Pasiilgau namu ir zmoniu Vilniuje.

Labanakt*

Vasario 1-oji, treciadienis, mazdaug 11:00 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Sestasis sveplas irasas apie tai, kaip Londone atradau Venecija.

Nuo pat ryto sviete saule. Visiska priesingybe pries tai buvusiems Londono rytams. Sviete saule ir uz lango ciulbejo pauksciai. Is vakaro buvau sutarusi susitikima. Iskart buvo aisku, kad jis bus pavykes - oras siandien teike dziaugsma...

Nevelavau. Siandieninis apskaiciavimas, per kiek atsirasiu sutartoje vietoje, buvo tikslus. Ir ejom mes palei kanala nuo Camden'o, ir gerejomes saule. Per visas viesnages Londone nebuvau uzsukus i ta krasta, kuriuo siandiena zygiavom su Vyteniu. Galiausiai priejom puikia maza kavinuke, pastatyta tiesiai ant tilto, einancio virs kanalo. Gerem kava. Saulekaitoje. Jauciausi, lyg buciau kazkur.. net ne Londone. Gal Venecijoje? Lengvas pokalbis apie viska, apie gyvenima, apie planus, apie muzika, apie darbus.. Apie Lietuva.. Buvo tikrai labai smagi popiete. Aciu, Vyteni. :)

Veliau skubejau link centro, susiradau ten viska, ko reikejo, dar kiek pasivaiksciojau.. Saltoka Londone. Bet tikrai ne taip, kaip Lietuvoj. Bijau, kad pargrisiu ir nosis nukris lipant is lektuvo. O cia tokie skersvejai. Tiek gatvemis einant, tiek is vienos metro linijos i kita begant. Siandien neskaiciau knygos vaziuodama, todel zvalgiausi i zmones. Salia manes vaziavo nepaprasto grozio, kiek zinau pagal apranga, Islamo religija ispazistanti tamsiaode mergina.. Su rausva skara ant galvos.. Ir ryskiai roziniu makiazu. Tiek ant akiu voku, tiek ant lupu. Negalejau atitraukti akiu.. Taip pat Londone labai daug Bliakberiu. Ir elektroniniu knygu Kindle. Net pati uzsimaniau...

Rytoj laukia dar truputis pasivaiksciojimo, minimum vienas susitikimas ir paskutinis vakaras Londone. Penktadieni is ryto namo.. Noriu namo. Jau.

Labanakt*

Sausio 30-oji, pirmadienis, mazdaug 22:00 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Ketvirtasis sveplas irasas apie tai, kaip supratau, jog muziejai Londone - milziniski.

Is Guildford'o atvaziavo brolis su klases draugu, kurio vaziavo aplankyti. Nusprendem siaubti izymybes ir muziejus. Is pradziu broliui buvo parodyti Parlamento rumai, Westminster'io abatija, Big Ben'as, Temze ir siaip grazioji centrine Londono dalis. Veliau brolis buvo supazindintas su metro. Pervaziavome kiek labiau i vakarus, kur vienoje vietoje daug muzieju. Taigi, pirma nereme i Victoria & Albert muzieju. O ten visko tiek, kad galiausiai i galva atejo supratimas, kad per valanda ar dvi vis tiek visko neapziuresi.. Vienam muziejui istyrineti reikia paskirti visa diena. Rimtai. Na, ok, gal ne visa, gal pusdieni.. Bet visgi.

Po V&A muziejaus seke Mokslo muziejus. Tikrai labai idomus, kiek spejom pamatyti, labai daug interaktyvumo ekspozicijose, kur pats gali paciupineti, paspausti, suvesti ka nors, ekranai visur, projektoriai... Viena labai idomu eksponata aptikome Garsui skirtoje ekspozicijoje. Tai daugybe LED ekraniuku sujungtu tarpusavyje i staciakampi ir apie 10 garso koloneliu, kurios ratu sukabintos aplink visa sale. Tamsa, o ekraniukuose bega atsitiktinis tekstas.. Kazkokie pavadinimai... Frazes, sakiniai.. Po to issiaiskinom, kad si instaliacija 'ima' sakinius, slapyvardzius, frazes, pastraipas is visu socialiniu tinklu ir atsitiktine tvarka viska atkuria ekraniukuose. Labai labai idomu. Netgi kiek baugoka...

Sutemus traukeme per Hyde parka, praejome Oxford'o gatve ir galiausiai nusprendeme skirstytis, vaziuoti namo... Visa si kelione smarkiai atsiliepe pedose, galvojau, kad nusitryniau pusle, bet ne. Tai dziaugiuosi.

Ryt laukia dar kazkiek gerio centre, susitikimu, nauju ispudziu, kuriuos tikrai parasysiu. Linkejimai, nesusalkit ten, kur sitoks minusas.

Man belipant namo i kalna eme ramiai snyguriuoti. Tikiuosi, kad neilgam, nes cia tokiais atvejais linkes sustoti transportas...

Labanakt*

Sausio 29-oji, sekmadienis, mazdaug 21:40 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Treciasis sveplas irasas apie tai, kad kinai ir Londone kinai.

Vakar vakare i feisbuka gavau zinute nuo Pauliaus Ka. Galiausiai sutarem susitikti siryt. Kaip tarem, taip padarem.

Visu pirma, velavau 20 (!) minuciu. Kodel? Nes negyvenant Londone tenka susidurti su tokia beda, kaip atstumu neapskaiciavimas, situacijos 'metro grafikas sekmadieniais kiek laisvesnis...' neivertinimas ir pan. Isejau, rodos, tokiu laiku, kad turejau suspeti. Taciau ne. Teko praleisti traukinuka - kita, kol atvaziavo tasai, kuris jau buvo in service. Taigi. Visa laime, kad Paulius mane sugavo susitikimo taske, nes buciau vaiksciojus ratais ilgai, galvodama, kaip cia dabar ji surasiu... Mane surado. Voila.

Pakeliui i ivykio vieta (tuo metu dar nezinojau, kur tiksliau traukiame) Southbank'e uzsukome i parodu centra, kur siuo metu vyksta Mirties (!) festivalis Gyviesiems. Ten uzmetem aki i karstu (!) ekspozicija, kur galima isvysti Mersedes-Benz isvaizdos karsta, Liuto formos karsta, Kakavos anksties formos karsta... Ir salia stende galima pasiskaityti informacija apie tai, kodel toks, o ne kitoks karstas, kam, kada, kodel ir pan. Ten uztrukom neilgai, bet i dienos ispudziu sarasiuka isirase.

Kai paklausiau Pauliaus, kur vis delto mes einam, jis trumpai atsake: "Svesti kinu Nauju Metu." Amm, ok. Nauju Metu, tai Nauju Metu.. Veiksmas - Trafalgaro aikstej. Zmoniu galybe. Rases - nuo A iki Z. Paziurejom performansa tiek, kiek kiti mums neuzstojo ir kiek sugebejome iziureti ekrane, kuris buvo prie scenos. Idomiausia dalis - Drakoniuko sokis. Ji puikiai iliustruoja mano kiek auksciau pateiktos nuorodos puslapyje esanti nuotrauka. Po Drakoniuko sokio buvo Diiiiidelio Drakono sokis. Tada soko motereles su veduoklem. O tada... dainavo kinas operos solistas. Paklausem. Ir nusprendem, kad gana.

Tada Paulius paklause, ar jauciuos praalkusi. Gaves teigiama atsakyma pavaisino mane nuostabia karsta keistos teslos kiniska bandele su mesa. Dideliu koldunu. Niam. O veliau tare: "Einam prie kito larioko." Man paklausus, ko, isgirdau trumpa ir aisku atsakyma - deserto. Ooo, desertas. Honkongo vaflis. Traskus burbuliukai su kondensuotu pienu. Omnomnom. Po vafliu atsisveikinom iki kitu susitikimu. Buvo smagu. Ir skanu. Pasisekes Nauju Metu sventimas.

Veliau dar geras keturias valandas prasibasciau mieste su mergaite, kuri mane isgelbejo padedama su bilietais pries cia atvykstant.. Tokia stai diena.

Vis dar orientuojuosi Londone be savo BFF 'London AZ' pagalbos. Siandien, kad nereiketu lipti i dideli kalna, isbandziau autobusa. Bandymas sekmingas. I kalna lipti vis dar reikejo, taciau i mazesni ir daug trumpiau. Ir ko is tingejimo zmogus nepadarysi...

Labanakt*

Sausio 28-oji, vis dar sestadienis, mazdaug 21:20 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Antrasis sveplas irasas apie tai, kaip ejau, kur akys veda...

Pabudau. Ankstokai UK laiku - laiko skirtumas, visgi, veikia sauniai. Pirma dienos puse pratupejau 'namie', parasiau pries tai esanti blog'a, pavalgiau, paskaiciau.. Tada susiruosiau ir atejus pietu metui isejau i miesta. Vadovavausi labai primityvia marsruto planavimo technika, pavadinimu "Nieko Neplanuok". Kaip tai vyksta:

1. Sedate i viesaji transporta (siuo atveju, as pasirinkau metro);
2. Vaziuojate nenumatyta skaiciu stoteliu;
3. Pajute, kad stai, jau cia lipsiu, islipate;
4. Einate, kur akys veda ir gerites vaizdais, zmonemis, garsais, spalvomis, kvapais, etc. (kiekvienam pagal skoni, nosi, ausi, aki ir pan.);
5. Jei pavargstate, prisedate;
6. Kai gimsta mintis "Jau noriu grizti namo..." dar pusvalanduka pavaikstote;
7. Kokiu nors budu atsiduriate kokioje nors stoteleje ir vaziuojate namu kryptimi.

Svarbus patarimas: jeigu kenciate nuo ligos, pavadinimu "Topografinis tupizmas", nepamirskite pasikonsultuoti su zemelapiu arba geriau besiorientuojanciu keliones draugu.

Mintis, kad jau noriu namo man atejo visiskai sutemus ir kiek susalus, nes nuo Temzes pute zvarbokas vejas. Ir siaip, Londone giedra ir po truputi sala. Gal minusas ir cia tuoj atklys..
Suma sumarum - nuejau visai nebloga kelia (dabar net tiksliai nepasakysiu, kiek.. Reiketu paziureti i zemelapi ir paskaiciuoti.. Telieka tai kitiems irasams.

Vaziuodama metro gerejausi britu vyriskiu, kuris vaziavo kartu su dviem mazametem dukrom. Viena vezimelyje, kita, kiek didesne, kuitesi sedyneje salia manes. Kiek atlaisvejus vagonui, tetis prisedo is kitos puses ir pradejo skaityti jai vaikiska knygele (sakinys teksto per du puslapius paveikslelio) ir klausineti, ka cia mato.. O mergyte nuostabiu britisku akcentu atsakinejo: a clock, scissors, a cat ir t.t.. Sedejau ir sypsojaus.

Tiek apie siandien. Parasykit, koks Lietuvoj oras.

Labanakt*

Sausio 28-oji, sestadienis, mazdaug 12:15 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Pirmasis sveplas irasas apie pirmaja diena cia...

Taigi... Sausio 27d. kiek per anksti nusileidom Gatwick'e. Paleidusi broli keliauti toliau su draugu, kuris atkeliavo jo pasitikti, likau viena. UK. Pirmakart. Rodos, nedrasu. Bet kagi, spiri sau i uodega ir judi pirmyn. Budama drasi ir judedama pirmyn (hahaha) sugebejau issiaiskinti, kad nors turiu savo autobuso is Gatwick'o bilieta su uzrasytu konkreciu laiku, galiu vaziuoti ir anksciau! O dziaugsme! Ne po valandos, o po 10 minuciu! Ta proga mintyse susokau dziaugsmo soki.
Tuo metu dar nezinojau, kiek uztruks kelione autobusu per visus Londono uzkaborius ir !!! kamscius! Ooooj, jeigu mes Lietuvoje skundziames, kad kamsciai - blogai, nuvaziuokime ir pabukime Londone. Taip, as cia ne pirma karta, ir ne antra.. Bet tieeek laiko nuo Gatwick'o iki London Victoria dar neteko vaziuoti. Arba teko, taciau mano moteriska pasamone eme ir istryne visus tuos blogus prisiminimus. (galit pakikenti i delna sitoje vietoje...)

Galiausiai, atsidurus Victoria autobusu stotyje akimirkai sustojau, atsikvepiau, ir patraukiau link tos stoties dalies, kur yra Underground'as ir traukiniai, ir dar visokio bieso pilna. Ne, tuo metu i zemelapi neziurejau. Vede nuojauta ir nuovoka, nes sustojimo ir atsikvepimo momentu prisiminiau, kaip sukosi autobusas, kokiom gatvem vaziavo, kokius vaizdus maciau pro langa ir pan.. Iiiir - voila, pries mane - didziule aikste po stogu ir klaikiai daug zmoniu. Paklausit, ar visada taip? Ne, ne visada. Bet kadangi as 'pataikiau' Londone atsirasti butent piko metu (jeigu konkreciau - apie 5p.m.), teko nardyti zmoniu juroje. Ivairiausiu zmoniu - jaunu, senu, aukstu, zemu, perkarusiu, nutukusiu, sviesios odos, tamsios odos, su tona make-up'o ir todel baisiu, nuostabaus naturalaus grozio... Britu, ne britu... Ooooh. Galit pagalvoti, kaip baisu! Tokia mase zmoniu, gali issivystyti fobija.. Bet ne. Tie visi skirtingi zmones butent ir yra viena is priezasciu, kodel as megstu Londona.

Toliau seka kelione Underground'u - is pradziu taikliai pavyko isigyti savaites travel card'a, o tada jau neriau su lagaminu zemyn ir vaziavau link 'namu'. Po zeme viskas praejo be nesklandumu, vis dar neziurejau i zemelapi, kuri turiu su savimi, kazkaip uztekdavo pamastyti, ar vaziuoju i Siaure, ar i Pietus... Ir ilipdavau i ta traukini. Valio valio.

Kelionei metro pasibaigus, islindau i zemes pavirsiu ir, o brolyti, lyja!!! Nors ivaziuojant i Londona labai graziai saule dangumi ritinejosi. Na, kagi.. Apsisarvuojam kantrybe, uzsidedam ant galvos kapisona ir pirmyn. Zmogus, gerasirdiskai priemes mane gyventi savo bute tikrai kazkuriame pokalbyje buvo minejes, kad iki namu nuo Underground'o reikia palipti i kalna. Bet nesitikejau, kad taip ilgai i ji reikes lipti... O su lagaminu ir kuprine visa tai pasidaro dar skausmingiau. Taciau gyva pasiekiau 'namus' ir lengviau atsikvepiau.

Kiek pailsejus traukiau pas pusbroli, kuris Londone savo laime kuria. Velgi, pavyko be zemelapio ir per ilgai neskaitinejant informaciniu lentu. Gal todel jauciausi ir iki siol jauciuosi puikiai.

Vazinedama metro vakar pamaciau visokiausio plauko zmoniu. Labiausiai istrigo vyriskis su kostiumu, sedintis ir is plansetinio kompiuteriuko skaitantis kazka.. Net nenutuokiantis, kad jo kelnes prairusios ir todel sviecia apatiniai.. Greiciausiai britas, su dailiu apvaliu vestuviniu ziedu ant nedideliu ranku. Kiek pliktelejes, smailoka ilga nosimi, pakankamai jauno amziaus... Sakyciau, apie 30+..
Kiti personazai - tevas ir sunus. Tevas - neapibreziamo amziaus, is pradziu tauskes kazka net ne angliskai, tai sunku nustatyti tautybe, veliau be galo greitai bere britiskus sakinius, kalbedamas su sunumi.. Sunus - mulaciukas. Sukuosena - trumpiau tariant - 'afro', taciau tas zodis neapibrezia plauku ilgumo, garbanotumo ir nesuvaldomo styrojimo i sonus. Be galo grazus vaikas. Tevui liepus netiketi tuo, ka randa nemokamuose Londono laikrasciuose ir davus tusinuka, berniukelis visiems gyviems keliuose laikrascio puslapiuose buvusiems padarams (ir zmonems, ir ne zmonems) pripiese usus, barzdas, liezuvius, sparnus - kas tuo metu sove jam i galva. O ju pokalbis... Hillarious!
Trecias personazas - moteris. Apsirengusi business lady (jei toks yra) stiliumi. Su Chanel rankine ir Hermès popieriniu maiseliu. Skaite, o gal deretu sakyti, varte Vanity Fair zurnala. Atrode labai svarbi. Tik nezinia, ar todel, kad is tiesu tokia buvo, ar todel, kad norejo tokia atrodyti.
Na, zinoma, neminesiu kitos gausybes visokio plauko uzsienieciu, labai negraziu (atsiprasau, nepykit...) briciu, su tona per tamsios pudros, kreivai priklijuotomis blakstienomis, juodai apibreztomis ir taip mazomis akytemis ir smarkokai kabanciais pagurkliais. Kita vertus, nemazai dailiu briciu taip pat keliavo metro.. Idomus stilius, papuosalai, makiazas.. Taciau jos visiskai kitaip elgiasi. Kaip diena ir naktis.

O dienos auksine fraze, kuria perskaiciau ant vienos is vietiniu maisto parduotuvyciu duru, skamba taip: Schoolkids - Two at a Time!!!!! Thank you!!! Pamaciusi nusijuokiau ir isivaizdavau, kaip parduotuves savininka uzknisa is salia esancios mokyklos per pertraukas plustantys mokinukai.. Turbut jie tokie patys, kaip Lietuvoje.

Tokia mano Londono Odisejos pradzia. Rasysiu dar. Dabar keliauju i miesta. Nesusalkit ten, Lietuvoj.. Cia pas mus apie 8 laipsnius. :)

Labanakt*

Apie rudenį...

...ir meilę/nemeilę jam.

Kartais nekenčiu rudens. Kai jis neša tik šaltį, veria iki paširdžių, stingdo kaulus ir verčia staugti vilku spoksant į pilnatį.
O kartais myliu rudenį. Kai protarpiais per debesis prasikala saulė, nutvieksdama geltonas medžių viršūnes.. Kai vaikas, pasipuošęs pačia gražiausia naivia šypsena įlekia į balą ir taškosi. O geltoni ir raudoni lapai mirguliuoja vandeny.

Šiandien eidama namo mačiau stebuklingos spalvos dangų. Lyg kas būtų pasteles paėmęs ir dosniai nutepęs dangų... Rausva, persikų spalva, melsva... Gelsva... Et. Kelias minutes stovėjau ir spoksojau užvertus galvą.

Ar drįstate žiūrėti nepažįstamiems žmonėms tiesiai į akis? Praeiviams mieste? Prie gretimo staliuko sėdinčiai raudonplaukei? Besišypsančiam vyrukui troleibuse..? O kaip elgiatės, jeigu nepažįstami drąsiai žiūri jums į akis? Nusukate jas? Nusišypsot? Kaip jaučiatės tokiais momentais? Aš pati labai mėgstu žiūrėt į akis. Ir mėgstu, kai žiūri atgal. Ir nusišypso. Vat tokiais momentais ruduo atrodo be galo gražus. Tos šypsenos.. Tas geltonumas ir raudonumas..
Supratau, kad visgi, darosi vis šalčiau ir neišsisuksiu neįsigijusi šilto šaliko.. Mėlyno. :) Žinau, kad pirksiu mėlyną.

Manau, kad atėjo laikas, kai pagaliau pasidalinsiu tuo, ką labiausiai klausausi pastaruoju metu.. Jeigu turit minčių ir komentarų, nesivaržykit. Man tikrai įdomu.

1. I Can't Make You Love Me - Bon Iver, Tank, Adele... [originaliai gabalėlis yra Bonnie Raitt. Kiekvienas gali išsirinkti variantą, kuris labiausiai patinka. Taip, žiauriai liūdnas kūrinys. Nieko negaliu sau padaryti. Atradau su ponaičio DJ Deeb pagalba..]
2. Stay - Hurts [ne, nenuvažiavau į koncertą. Turiu draugų, kurie duotuoju momentu yra Žalgirio arenoj, Kaune. Ir klausosi. Ko gero ten yra ir mano mokinys, kurio pagalba šitas gabaliukas buvo strigęs man į mintis ilgam.]
3. Use Somebody - Kings of Leon [kažin kaip, Leono Karaliai mano muzikiniuose dešimtukuose vis suranda sau vietą. Gal aš giliai širdyje būtent tokios muzikos gerbėja? Apie šitą gabaliuką priminė viena iš 2011 metų UK X-Factor'iaus perklausų, kur dainavo puikus vyrukas Lascell Woods. Gaila tik, kad nepraėjo iki Judges Houses..]
4. C'mon Talk - Bernhoft [už šitą dėkoju Vitalijui. Radau jo sienoje ir nuo tada klausausi tiek šito kūrinuko, tiek kitų Bernhoft'o darbų. Smagus vyrukas. Ir ne toks liūdnas, kaip kita 'mano muzika'..]
5. Broken - Lifehouse [nepamenu, kaip šitas atsirado grojamuose. Kažkas tikrai užrodė, todėl jei tai esate jūs, prašau prisipažinti. :) Vėlgi, liūdesio pilnas, bet ai, ką aš čia. Net nemėginsiu teisintis. Some like it sad.]
6. Lost In The World - Kanye West [aha, daugelis gali pakomentuoti, kad labai keista rasti mano sąrašiuke tokį kūrinį. Ačiū Mariukui už jį. Vakar parodė ir įsibedė 'kablys' į nugarą. Labai geras kūrinys. Yra ir daugiau gerų. Jaučiu, reikės į West'ą pasigilint..]
7. A Case of You - James Blake [kaip gi dešimtukas be Blake'o? Originaliai šis kūrinys sudainuotas Joni Mitchell. Bet aš, būdama beprotiškai įsimylėjus Blake'ą galiu pasakyti, kad šita versija man milijoną kartų gražesnė. Nuostabi. Live, be viso kito..]
8. Heavy In Your Arms - Florence and The Machine [šiame dešimtuke - pirmas iš kūrinių, kuriuos pasiėmė Twilight'o kūrėjai. Sunkus. Tamsus. Juodomis panagėmis. Toks sunkus, kaip Bjutiful.]
9. Possibility - Lykke Li [šiame dešimtuke - antras iš kūrinių, kuriuos pasiėmė Twilight'o kūrėjai. Netikėtai sklendžiantis ore. Nesvarumo būsenoj toks.. Ne..?]
10. Falling - John Frusciante [žaviausias dalykas - paveiksle nutapytas dangus yra lygiai toks, kokį mačiau šiandien eidama namo. Šitas kūrinys - Justo dėka atkapstytas. Visai netyčiom užkliuvau už jo ir taip ir pasilikau. Nepraeina nei viena diena, kad aš nepaklausyčiau šito gabalėlio. Ir vis dar manau, kad taip dabar skamba mano širdis.]

Toks būtų trumpas dešimtukas. Na, prie daugumos atlikėjų prirašyčiau dar bent po kelis kūrinius, kurie sukasi mano grojaraštyje. Jeigu kam įdomu - Bon Iver, Florence and The Machine, James Blake, Kings of Leon, John Frusciante (nuorodoj daug prisimaišę - neradau, kad būtų vien tik Frusciante)...

Ačiū, kad skaitot. Net jeigu ir nepakomentuojat nieko, vis tiek ačiū. Nesušalkit.

Labanakt*

Apie dirbančius...

...valstybinėse įstaigose.

Taip jau nutinka, kad karts nuo karto mano planai ir keliai veda pro VMI (Valstybinę Mokesčių Inspekciją). Na gerai, net ne pro šalį, o į pačią VMI. Kai susiruošiu ten keliauti, išbraukiu iš gyvenimo nuo pusvalandžio iki valandos, nes tą laiką prasėdžiu ir pralaukiu, kol suskambės skambutis ir švieslentėje prie kurio nors stalo pradės mirksėti mano numeriukas. Laukdama eilėje visada labai atidžiai stebiu dirbančias moteris (ir kartais būnančius pavienius dirbančius vyrus). Stebiu jų aprangą, makiažus, manieras.. Žinot, sudėjus detales iš tokio vakarykščio "pasisėdėjimo" į vienumą, tikrai gautųsi Woody Allen'o vertas kino šedevras.
Kadangi VMI buvau pakankamai anksti ryte (yra žmonių, kurie tokiu metu sau leidžia dar ramiai miegot - jei tik galiu, aš pati - tikrai tarp tų sau leidžiančių atsiduriu..), kiek po 9 a.m., dirbančių buvo nedaug. Bet viena už kitą įdomesnės. Tiesa, dirbo vienas vyrukas, bet jį man užstojo salės kolona, o lankstytis ir stebeilytis būtų buvę pernelyg nemandagu.

Iš pradžių stebėjau sceną, kai viena moteris bėgo kažko sveikint ar kažką kolegei atiduot. Kadras toks: vyresnio amžiaus moteris, apsirengusi nertinį, kuris išryškina ne tik privalumus, bet ir tai, ko galėtų neišryškinti. Su kablais (t.y. aukštakulniais - atleiskit, nesusilaikiau). Rankose čežantis plastmasinis maišelis su kažkuo panašiu į džiovintas gėles ar pan. - iš tolo neįžiūrėjau. Ir ji bėgo. Nuo stalo per salę, iki kitos salės. Ne ne, žodis bėgo čia netinka. Tipeno, o kablukai braukėsi per grindis ir leido garsą, panašų į "brūkšt brūkšt" arba "čiūžt čiūžt". Keista, kaip linoleume dryžių neatsirado. Viską vainikavo jos veidas - šypsena nuo ausies iki ausies ir tokia, kai sugalvoji kokią šunybę draugui iškrėsti ir žinai, kad jis labai smagiai reaguos.

Toliau - moteris, kuri gal penkias minutes ant kėdės atkaltės mėgino dailiai pakabinti savo ryškiai raudoną megztinį. Jau, rodos, viskas gerai, ji gali leisti sau sėstis ir dirbti, bet ne. Dar blogai guli rankovės.. Reikia pataisyt. Ir dar. Ir vėl. :)

O viską vainikavo moters, kuri mane aptarnavo, makiažas. Na taip, galit sakyti, kad aš bjauri, jog taip rašau, bet man tai tikrai priminė ištraukas iš kino filmo.. Akys "riebiai" apibrėžtos skystu laineriu (liaudiškai - provodke, o kaip lietuviškai - net neįsivaizduoju - shame on me) ir dėl pastarojo fakto, jos atrodo labai liūdnai, nes kampučiai nusvirę žemyn. Kažkuo susisiejo su Arlekinu tas vaizdelis. Beje, prie šios moters stalelio patekau ne pirmą ir ne antrą kartą. Bet atrodo ji visada taip pat.

Manau, kad valstybinėse įstaigose įtaisius kameras, galima būtų vėliau iš nufilmuotos medžiagos sumontuoti tikrai ne vieną smagų filmuką. :) Pažiūrėčiau. Bet visgi, džiaugiuosi, kad VMI tenka užtrukti ne ilgiau, negu valandą. Neištverčiau stebėdama tokius darbo tempus. :)

Visiems gero savaitgalio.

Labanakt*

Apie žmones...

...troleibusuose.

Šįvakar važiuodama namo įprastiniu 6-uoju maršrutu atsidūriau šalia be galo įdomaus vyruko. Rankose laikė didelę neploną knygą - kažkurios iš Liudvigo van Beethoveno simfonijų partitūrą. Kaip skirtukas tarp lapų įdėta medinė liniuotė. Ir vyrukas lūpomis šnabždėdamas ritmą pakankamai ekspresyviai dirigavo. Norėjau užkalbinti, paklausti, pas ką mokosi... :) Tokios smulkmenos praskaidrina vakarus. O kas smagiausia, jis gyvena per vieną - kitą kiemą nuo manęs. Ėjau už jo didžiąją dalį kelio iki namų. Labai mėgstu tokius gyvenimo perliukus. :) Be galo smalsu, kas jo galvoje skamba, nes mūsų keliams išsiskyrus ir jam palypėjus į kalniuką mačiau skėsčiojant rankomis, lyg labai ekspresyviai diriguojant. O puspalčio skvernai plaikstėsi vėjyje. :)

O šiaip.. Seniai nebuvau čia. Norėjau vis parašyti šį bei tą, tačiau susilaikydavau. Su laiku pradedi atsirinkti, ką rašyti, o ką geriau pasilaikyti sau arba vienam - kitam artimam draugui ar draugei. Artimiausiu metu parašysiu dar. Sudėsiu mane lydinčios muzikos gabalėlius.

Labanakt*

Apie veidus...

...ir kiek kuris jų turi...

Raudonas lūpdažis. Smarkiai juodos blakstienos. Rausvi skruostai ir spindintis veidas.
Šypsena. Natūralus, gal kiek pavargęs veidas. Ir mėlynos akys.

Kaip po to imti ir atskirti, kuri moteris yra ta, tikroji..?

Paskutinėmis dienomis mintys veržiasi per kraštus. Kvėpuoju vasara, žydi jazminai, lyja lietūs, žmonės sukasi aplink.. Žvalūs, pavargę, alkani, sotūs.. Nuliūdę, laimingi, pikti ant savęs, krykštaujantys džiugiai.. Spalvų gama, kitaip nepasakysi. O kur dar muzika, vis kitaip skambanti, vis apie kitką kalbanti. Ir klausantys žmonės. Nėra nieko gražiau, kai dainavimas klausančiajam sukelia nenupasakojamas emocijas.. Kai matai, kad akys dega, šypsena nenuslenka nuo lūpų. Dainuočiau ir dainuočiau..

Laisvą minutėlę prieš kelias dienas griebiausi rašiklio ir popieriaus. Tai, kas gavosi, truputį per aštru. Niekaip nesugebu 'apkramtyti' teksto, kad ne tik aš ar dar vienas - kitas suprastų. O kita vertus, gal ir nereikia? Situacija reikalaujanti apsisprendimo. Jei tik apsispręsiu..

Kryžkelė. Aš joje. Ar pas Tave, ar nuo Tavęs..? Protingi žmonės kalba, kad jei bėgi, vejasi. Ar vytumeis?

Labanakt*

Apie tikėjimą...

...savimi, žmonėmis ir muzika.

And I think to myself.. - music moves in misterious ways.

Būna kartais, kad lipi į sceną, dainuoji, atiduodi save.. O atgal negauni nieko. Nei iš kolegų, nei iš klausytojų - lyg miške sau rėkautum. Tokie pasirodymai priverčia atsidusti ir tą pačią minutę viską paversti darbu. TIK darbu.
O būna kartais, kad lipi į sceną, dainuoji, atiduodi save.. O iš publikos VIS DAR negauni nieko. Tačiau tą minutę supranti, kad VISKĄ gauni iš tų, kurie groja kartu. Ir tą pačią minutę užpildo begalinė šiluma ir džiaugsmas. Kaip mažam vaikui norisi strykčioti, spygčioti, ploti katučių.. Verstis kūliais. Taip, malonus jausmas. Tada pameti visus jaudulius, abejones ir pasitiki. Savimi, žmonėmis ir muzika, kuri tą akimirką skamba ir sklando išvien.
Maloniai ir giliai atsidūstu ir tiems žmonėms sakau AČIŪ.

Taip pat jau kurį laiką pastebiu vieną dalyką ir stengiuosi juo vadovautis.. Nes manau, kad iš to susideda pilnavertis gyvenimas ir įvairiausi santykiai jame. Turiu omenyje įvairius santykius su įvairiais žmonėmis. Man atrodo, kad pasaulyje egzistuoja, vadinkime, 'energijos ratai'. Imi - duodi. Klausai - kalbi. Aš mėgstu stebėti asmeniškuosius ratus, nes manau, kad iš to viskas lipdosi. Tai yra iš asmeniško bendravimo - su vienu, su kitu, su trečiu.. Su kiekvienu vis kitaip, asmeniškai. Bet principas tas pats.. Jeigu duodi, tikiesi gauti.. Jeigu gauni - duodi atgal. Tiek pat, arba net daugiau. Juk be galo malonu.
Gal kas nors pasakys, kad esu lengvabūdė, per atvira, per gera, džiugiai vaikiška, etc. Na, ok, jeigu taip manot, padiskutuokim. Pasidalinkim nuomonėmis. Tai - irgi ratas. :)

Siunčiu visiems vasariškus linkėjimus. Ir pasižadu artimiausiu metu pakalbėti apie klausomiausius gabalėlius.

Labanakt*

Apie žiemos rytus...

...arba "Kelintą valandą darbą pradeda Gatvių Barstytojai".

Šįryt teko išlįsti laukan anksčiau, negu norėjosi. Nors iki tikslo eiti teko apytiksliai kilometro atstumą, spėjau sušalti į varno nagą. O kur dar faktas, kad eiti teko slidinėjant ir dedant visas pastangas, kad neparkrisčiau žemėn.. Oj, kaip smagu buvo. :) Išties, turėjo būti linksma tiems, kurie galbūt matė mane pro langą.. Skeryčiojausi kaip ožka ant ledo. Net pačiai juokinga buvo. :)

Namo keliavau jau kiek šilčiau, nes saulė tuo metu kiek aukščiau kybojo. Eidama myniau į rudo smėlio krūvas, kurios, tiesą sakant, gerokai taisė man nuotaiką. Šaligatvis buvo nubarstytas tiesiog genialiai: kas kelis metrus (kartkartėmis tankiau) išilgi kauburiai smėlio. Lyg dryžiai kokie. Tada susimąsčiau: ką galvoja Gatvių Barstytojai.. Gal skuba, todėl tikisi, kad žmonės smėlį patys išsimindys po visą šaligatvį..? Et, niekada negali žinoti. :) Idealiai aplinkai reikia idealių darbuotojų. Ir visose srityse taip. Sklinda gandas, kad puikiausi savo srities specialistai - japonai. Kad ir kokį darbą turėtų, stengiasi būti geriausi. Šlavėjas - pats geriausias. Virėjas - tobulas šefas. Turiu seną-gerą draugą Tekančios Saulės šalyje - reikės kada paklausti, kaip ten su žmonėmis reikalai.. :)

Neseniai sužinojau, kad Vilniaus miesto savivaldybė įrengė nemokamas čiuožyklas daugelyje seniūnijų. Šiai žieminei atrakcijai "panaudotos" mokyklų sporto aikštės, krepšinio aikštelės, tvenkiniai... Plačiau galit pasiskaityti Vilniaus miesto savivaldybės interneto puslapyje. Tai dabar tereikia susiruošti ir nuvažiuoti pačiūžų. O tada - į trasą. :)
Gal jau kas išbandėte kurią nors iš tų čiuožyklų? Parašykit įspūdžius. :)

Net smagiau gyventi, kai saulė taip skaisčiai šviečia.
Nesušalkit, pyu*

Apie susitikimus...

...kurie būna per anksti, labai laiku, arba per vėlai.

Vakar vakare dalyvavau klasiokų susitikime. Buvo išties miela pamatyti tuos veidus, ypač todėl, kad su kai kuriais iš jų dvylika metų teko minti tą patį slenkstį. Su kai kuriais - mažiau. Bet tai nereiškia, kad jie buvo mažiau pasiilgti.

Kažkodėl pasirodė, kad tai, ką kažkuris iš klasiokų ar klasiokių pasakė, gali būti tiesa.. Šiek tiek per anksti susitikom - visi nei kiek nepasikeitę. Aš sakyčiau, beveik nepasikeitę. Kai kurių akys šiek tiek vyresnės, nei kad buvo dvyliktoje klasėje. Dėl vieno džiaugiuosi - visi atrodo atradę save. O jei dar ne save, tai drąsos, kurios vedini keičia ką nors savo gyvenime. Pvz.: meta mokslus, kurie niekada per daug nepatiko ir pradeda naujus, įtikina tėvus, kad menininko duona ne tokia jau karti, kaip gali pasirodyti.. Et, bus įdomu, kai prasidės vestuvės ir vaikai. Turiu nuojautą, kad greitai. Reikėjo vakar susilažinti su kuo nors, kas bus pirmas.. :)
Ir visgi, tų prisiminimų, kurie grįžta iš kokios penktos - šeštos klasės niekas nenustelbs. Vakar pasijuokėm, o koookios būdavo diskotekos, o kokios šunybės per pertraukas. Grįžčiau vienai dienai į tuos metus, kad dar kartą pajusčiau viską, kas buvo.

Važiuodamos su Skaiste į tą patį susitikimą, klausėmės F.Sinatros - odiev, kokiom Kalėdom pakvipo. Mandarinai, šiek tiek kvepiančios žvakės ir imbieriniai meduoliukai. Laukiu nesulaukiu..

Nesušalkit, labanakt*