Gruodžio 17-oji, pirmadienis, 2:40 a.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie nieką ir, tuo pačiu, viską.

And it hit me again.

Negali visada būti, kuo gaunasi, kartais reikia labai pasistengti ir būti tuo, kuo kiti mano, esą reikalinga. Būna situacijų, kai tai - beveik teisinga. Būna situacijų, kai tai - žeidžia. Nieko, išsiverki ir praeina.

Gal čia mano didžiulis minusas ir silpnybė, kad nerašau žmonėms pažymių. O gal dėl to aš ir esu aš. Niekas kitas.

Kad jau skaitot, pažiūrėkit mano ir komandos, kurią be manęs dar sudaro Vytas, Juozas, Romas, Martynas ir Armas, darbą, pavadinimu "TIK LEISK". Tikriausiai jau pasitaikys mačiusių. O jei ne - valio.

Labanakt*

Gruodžio 9-oji, sekmadienis, 8:10 p.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie atgaivas.

Žiemą kartais supranti, jog esi netoli sąstingio. Kas atgaivina?

Gražūs žmonės.
Ilgi pokalbiai.
Karštas vynas.
Traukinių kvapas netikėtai sugautas vidury nakties nuvargus po darbų grįžtant namo.
Kai kas nors pasako, kad Tu gražus (-i).
Kai kas nors pasako, kad Tave myli.
Kai ima ir pasiseka.

Ir..... muzika. Pavyzdžiui štai tokia. Su žiemos jausmu.

Pastarojo meto klausomiausias albumas - "If On A Winter's Night...." Būtinai pasiklausykit, kas mėgstat šį serą ir kas neatradot žiemos pilnatvės.


Labanakt*

Gruodžio 8-oji, jau šeštadienis, 1:57 a.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie žiemą, vėjus ir žvakes...

...ir atėjo žiema. Aš džiaugiuosi. Savotiškai, bet džiaugiuosi.

Gyvenimas rodo, kad niekur nereikia skubėti. Kad reikia naudotis galimybėmis, kurios pasitaiko. Kad reikia nebijoti naujų žmonių, naujų dalykų, kad negalima užsidaryti.
Sniegas į sielą atneša baltumą ir švarą - taip, poetiškai čia rašau, bet šitaip jaučiu šįvakar. Vis dar nutinka tokie dalykai, kaip vaikystėje - sningant norisi užversti galvą į dangų, užsimerkti ir skaičiuoti, kiek snaigių ant veido nukris... Arba išsižioti. Taip kvaila, bet taip miela ir jauku...

Artėja persikraustymo metas.. Paliksiu namus, kuriuose gyvenau virš 5 metų.. Juose buvo visko - visų pirma, savarankiško gyvenimo pradžia. Svarbiausias žingsnis suaugant... O toliau - buvo džiaugsmo, buvo liūdesio. Buvo "pilna troba" ne kartą, o buvo akimirkų, kai namuose būdavo ypatingai vieniši žmonės. Priimu tai, pripažįstu tai. Šiek tiek liūdna, bet kartu ir įdomu, kaip bus kitur. Gal kiek nedrąsu... Bus matyt.

Pastaruoju metu mano mėgstamiausia daina yra Hounds of Winter. Viskas pritinka šitai žiemai... Ir gruodis, ir tamsu, ir vėjai... Bet muzika sušildo, būtent tokia. Kad ir kiek susižaviu naujais atlikėjais, naujomis dainomis ir pan, grįžtu prie sero Sumner'io vėl ir vėl. Ir taip bus visą gyvenimą, esu tuo tikra. Nes jaučiu, kad niekas manęs neprivers nustoti mėgti jo muziką. Čia viskas elementariai genialu. Ir tie keli gyvi koncertai, kuriuose teko laimė būti, tai tik patvirtino..
Vakar kaip tik kalbėjom su keliais muzikantais apie gebėjimą apsiverkti klausant ką nors gražaus iki negalėjimo. Tai galiu prisipažinti, kad man daug nereikia... Tiksliau, man reikia visai nedaug... Turiu širdy tokį siūlelį, kurį timpteli nata viena - kita, ir viskas, ašarytės rieda skruostais. Kaip savo mokinukams sakau - kiekvieno emocinis jautrumas - skirtingas...

Ir dar... Pastaruoju metu pastebiu, kad kai kurie žmonės man atrodo ypatingai gražūs. Nejučiom pradedu spoksoti, o po to susigriebiu, kad tai juk nemandagu... :) Ką atneš žiema? Jau atnešė kelias įdomybes, pastarąją savaitę - vieną puikų vakarą, pilną žvakių... Iki šiol šypsausi prisiminus - viskas buvo labai įdomu, tikrai kartočiau dar ir dar. Pagyvensim - pamatysim. Svarbiausia - puikūs žmonės, kurie buriasi aplinkui. Įdomūs, žavūs, faini... Jėga.

Nesušalkit, mieli mano...

Labanakt*

Rugpjūčio 16-oji, ketvirtadienis, šiek tiek po 2 a.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie ašarų muziką...

Kartkartėmis feisbuke perskaitau klausimų, kokią muziką klausausi, kai apima didžiulis liūdesys. Šiąnakt tai būtų Lianne... O ašarų kapsėjimas į stalą jai pritaria - beveik perkusija.

Kaip susilipdyti? Kaip žiūrėti tiesiai į priekį? Kaip mylėti tuos, kuriuos mylėti gera..? Nes, rodos, vis ne ten pataikau, vis ne į tą langelį šachmatuose išokuoju... Kaip gauti 'baltą kortą' ir statyti save iš naujo? Geresnę? Mielesnę? Nuolankesnę? Teisingesnę..?

Tikiuosi, kad šiąnakt manęs neateis aplankyti Bleikas... Kurį laiką nesimatėm. Neišvengiamai artėja rendez-vous d'amour, regis...

Labanakt*

P.S. Ooooh, dear James, come in. Me and Lianne have some room under a blanket... left just for you.

Rugpjūčio 10-oji, jau penktadienis, 1:34 a.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie naujus muzikinius atradimus ir pėdas smėlyje.

Byra vasara pro pirštus. Smėlio smiltelėmis pučiant žvarbokam vėjui... Tuoj ir vėl nersim į raudonus, oranžinius, geltonus po kojom čežančius lapus. Gal kiek ir romantiška, tik kad ta romantika nepasiekia adresato.. Gal dėl to, kad adresatas nežino..? O gal aš pati nežinau..?

Buvau prie jūros. Noriu dar. Pėdos smėly, vanduo skalauja padus... O pats geriausias jausmas - stovėti vandeny iki kauliukų ir jausti, kaip nuslenkanti banga iš po pėdų plauna smiltis, o tu grimzti gilyn. Nuostabumas. Vėl, romantika. Cha cha cha...

Seniai nesidalinau nauja muzika. Gal dėl to, kad tokios 'naujos' nebuvo - sukausi tuose pačiuose grojaraščiuose, albumuose, atlikėjuose... Bet kažkaip peržvelgiau pastarojo meto daugiausiai skambėjusius ir atradau kaip tik gerą dešimtuką, kuriuo noriu pasidalinti. Ir tikiuosi, kad kiekvienas atras sau savo gėrį. Jeigu atrandat, pasidalinkit. Man tik smagiau būtų, jei sulaukčiau atsiliepimų. Taigi, here we go... (For the record, čia ne nuo labiausiai patinkančio, ar labiausiai nepatinkančio, jei ką...)


1. Paul McCartney feat. Johnny Depp - My Valentine [visai netikėtai slankiodama jūtūbe aptikau šitą šedevrą... Daina nuostabiai liūdna ir tikra, o tas Vyras dainoje... Daug kartų sakiau ir dar kartą pasikartosiu - vienas gražiausių vyrų 'ant šios žemės'. Ir visa tai tampa liūdnai tikra. Kaži koks atsiminimas ar sena nuotrauka iš tada, kai švietė saulė - žodžių iš dainos neišimsi..]

2. John Mayer - Free Fallin' [šis vyrukas man patinka nuo neatmenamų laikų... Tikrai dar nuo mokyklos vyresniųjų klasių. Mėgstu tokius muzikantus, o ypač vokalistus, nuo kurių nesinori atplėšt akių. Kurie kažkaip keistai, net kiek nepatogiai, masina žiūrėti. Net spoksoti. Na, kiek nemandagu, bet ką jau, atleisk man, Džonai..]

3. Devendra Banhart - Brindo [kalbant apie tai, kas yra ne tik nemandagu ar nepatogu, o ir šiek tiek nepadoru, į sceną žengia šis kūrinukas. Čia kaip scena iš filmo. Graži daina, graži moteris... Viskas gražu. Kam pasirodys šiek tiek per daug - neteiskit manęs ir nesmerkit. Ačiū.]

4. Bon Iver - Holocene [kas nežinojote, šitos kompanijos pavadinimas tariamas /boʊn iːˈvɛər/ (Bone ee-VEHR). Mane jie užburia sulig kiekviena diena vis labiau. Nes vis ką nors naujo pamatau, man mielaširdingai parodo ar surandu pati netyčiom. Tikrai šiuo metu viena iš mano mėgstamiausių kompanijų. Ir viena dažniausiai klausomų.

5. ReedNoBrass - I Want You Back [maža dienų savaitėje, kada aš nepaklausau šitų vyriukų. Negana to, kad jie šiaip labai smagūs, gyvi ir labai mylimi žmonės, jie kuria muziką, kuri verčia iš kojų (gerąja prasme). O juos aš neatsitiktinai parašiau po Bon Iver - man kažkuo susišaukia šie du kūriniai. Begaliniai graži daina. Kitos, beje, irgi puikios! O filmavo ir įrašinėjo viską kompanija, pavadinimu Vilnius Temperature. Nuostabūs jauni talentingi vyrukai. Net ir mes su Bekešo Vilkais papuolėm į kadrą...]

6. Sting - The Hounds of Winter [na va, sakysit, vėl šita Beprotėlė su savo Stingu... Taip, jis man vis dar taip pat patinka. O kadangi vėl buvau koncerte, kuris man dar labiau patiko, negu prieš tai buvę, negaliu nepasidalinti vėl atgijusiais jausmais šiam Muzikantui. Koncertas buvo beprotiškai fantastiškas. Eičiau dar ir dar. Nemeluoju. Nes kiekvieną kartą vis kitaip viskas. Gyva, nesuvaidinta, taiklu ir nuoširdu.]

7. Fink - Berlin Sunrise [taip, šitas veikėjas kartojasi. Šoka iš vieno įrašo į kitą. Man jame patinka viskas. Muzika, tekstai, balsas, mintys... Dar patinka emocija ir atmosfera. Vienas iš tokių, kurie dažnai grojami mano kolonėlėse ar ausinėse. Greta Bon Iver'io ir Sting'o..]

8. Ewert and The Two Dragons - Good Man Down [žmonės, o čia kompanija iš Estijos. Kaip jums garsas? Kaip spalvos? Kaip video? Kaip daina..? Šitą šedevriuką man parodė Kęstutis - ačiū jam. Kaip ir jis, nepatikėjau iš pradžių, kad estai. Bet ko čia nepatikėt - džiaugtis už kaimynus reikia. Juk taip..?]

9. Instrumenti - Pilnīgi viens [žmonės, na, o čia - kompanija iš Latvijos. Nebeklausiu tų pačių klausimų, kaip prieš tai - viską ir taip suprantat... Šitą man parodė Marius - ir jam ačiū. Šie žmonės atvažiuoja į rugsėjo pradžioje vyksiantį renginį Vilnius Music Week. Tikrai norėčiau išgirsti gyvai.]

10. Local Natives - Sun Hands [pabaigai - gražuma begalinė. Prisimenu, kai pirmą kartą šitai išgirdau (lygiai prieš savaitę), mano nugara šiurpas perėjo, lyg kas būtų lediniu vandeniu apliejęs. Imantas iš ReedNoBrass tiesiog liepė man užsidėt ausines ir klausyt. Tai gerai, kad paklausiau...]


Tiek būtų iš muzikinės pusės šįkart. Labai tikiuosi, kad surasit kiekvienas kažką sau. Jei surasit - pasisakykit. Galėsiu džiaugtis, kad man ne veltui parodė (ar ne veltui suradau) ir kad aš JUMS ne veltui parodžiau.

Pabaigai - naujiena iš Gotye. Vaizdelis kūriniui, pavadinimu Save Me. Pasižiūrim ir pasiklausom. Ir taip, jis man vis dar patinka. Ir aš jo vis dar taip pat klausausi. Ir ne, man protas nepasimaišė.

Būkit laimingi. Gerkit paskutinį vasaros medų atviromis širdimis. Apkabinkit mylimus ir pasiilgtus. Juokitės su draugais. Maudykitės, braidykit, šokinėkit. Jauskitės džiugiai, pakiliai, stebuklingai.. Gal net kiek kvailai. Jums bus atleista, galit net neabejoti.

Labanakt*

Liepos 7-oji, šeštadienis, truputėlis po 4:00 a.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie ryžtą ir norą gyventi.

Būna, sutinki kokį žmogų, kurio siela graži. Apie išorinius dalykus net nekalbu, tik apie vidų. Nori ar nenori, galvoji apie tokius žmones. Jie palieka kažką širdy, daro kiekvieną mūsų geresnį.

Tokios mintys mane šiąnakt lanko. Turėjau eit miegot, bet staiga supratau, kad nenoriu ir dar neužmigsiu... Tad mėgaujuosi pastaruoju metu dažna Bon Iver'ish mood ir galvoju. Apie gyvenimą. Apie mane supančius. Apie tuos, kurių ilgiuosi. Apie tuos, kurių gal niekad nebesutiksiu. Apie tai, kas buvo. Apie tai, kas bus.

Ateina laikas, kai surašysiu pastarojo laiko mėgstamiausius albumus. Tie, kas mane mato feisbuke, neliks nustebinti - bus nemažai matytų veidų-vardų-dainų.

Man labai gražu gražūs žmonės. Gražūs vidumi. Tie, kurie džiaugiasi gyvenimu, kurie ima jį, vertina kiekvieną minutę. Kiekvienas turi skirtingą priežastį tam, tačiau visiškai nesvarbu, kokia motyvacija. Svarbu, kad ji yra. Norisi šypsotis dėl tokių žmonių. Norisi prieiti, apkabinti ir pasakyt "man Tu toks gražus". Akys gražios. Siela graži. Akys - sielos veidrodis.

Labanakt*

Gegužės 18-oji, jau penktadienis, maždaug 12:30 a.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie draugystę ir mėgstamiausius.

Jeigu paklausčiau, kokius atlikėjus galėtumėte įtraukti į savo Visų Laikų Mėgstamiausių sąrašą, ar lengvai galėtumėt atsakyti? Ar galėtumėt tvirtai suskaičiuoti pvz. dešimt tokių ir iš visos širdies teigti, kad tai NIEKADA nepasikeis..? Jeigu taip, man LABAI įdomu būtų paskaityti, ką surašytumėte.
Kilo šitas klausimas ne šiaip sau. Vakar visą vakarą gyvenau su Michael Jackson'u šalia savęs, o šįvakar gyvenu su ponu Sting'u. Klausausi ir suprantu, kad galvoje visi tekstai, melodijos, jausmai, reikšmės... Aaaah. Nuostabumas, ką muzika kartais duoda.

Įsisuko pokalbis apie draugus ir drauges. Jeigu prieš kelis metus galėjau drąsiai šaukti, kad turiu daug draugų, dabar esu kur kas atsargesnė šioje vietoje. Žinau, kad yra kaip minimum vienas žmogus, kuris skardžiai iš manęs pasijuoks. Ir pasakys aitoldžja! Galiu atiduot medalį šioje vietoje..

Labanakt*

Gegužės 15-oji, beveik trečiadienis, truputis iki vidurnakčio Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Įrašas apie vasaros nuojautas.

Topolių pūkai. Žydinčios alyvos. Peržydėjusios pienės. Paukščiai, čiulbantys trečią valandą nakties. Liūtys su griaustiniu. Vakarai be vėjo. Vaikai per pertraukas valgantys ledus. Vis trumpėjančios naktys...
Visa tai ir dar daugiau klykte klykia, kad vasara jau beveik čia.

Kartais atrodo, kad nieko nesugebu. Kitais kartais atrodo, kad neturiu nė krislelio užsidegimo ir talento. Dar kitais kartais suprantu, kad įkvėpimo trūksta... Kaip išmokti išsitiesti ir eiti tanku? O gal tanku būti neišmokstama? Gal juo gimstama?

Labanakt*

Kovo 24-oji, jau šeštadienis, šiek tiek po vidurnakčio Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Įrašas apie Kino Pavasarį ir mylimuosius...

Sulaukiu nemažai klausimų tema "Ką rekomenduotum pažiūrėti?" Tad parašysiu nuomones apie tuos filmus, kuriuos jau turėjau laimės pažiūrėti šių metų Kino Pavasaryje, įmesiu nuorodas į jų aprašus.. Jeigu bus norinčių pasitikslinti, kaip koks filmas konkrečiau atrodo, yra aprašytas ar šiaip kils jausmas, jog norite plačiau pasidomėti festivaliu - užeikit į Kino Pavasario internetinį puslapį. Dar savaitę filmai 'rodysis', tad galit susiorganizuoti.

1. "Pavojingas metodas" / "A Dangerous Method"
Visi Keiros Knightley gerbėjai (arba piktdžiugiški negerbėjai ir nemėgėjai) - turite pažiūrėti šį filmą. Pakankamai įtaigiai suvaidinta sudėtinga psichologinė ar net psichiatrinė būsena. Filmas istorinis, apie Carl'o Jung'o ir Sigmund'o Freud'o gydymo pradžią. Įdomūs pasąmonės užkaboriai. Šiek tiek atvirų itin realistiškų scenų.
Mano nuomonė apie filmą neutrali. Neprailgo, nepabodo, bet kai baigėsi, nebuvo taip, jog galvoje liko didžiulis moralas, plūdo jausmų bangos ir pan. Greičiausiai, ne toks filmo tikslas. Kas domitės psichoanalize ir neturite nieko prieš istorinius filmus, turėtų 'susižiūrėti' nesunkiai. Filmui duočiau 6 ar 7 balus iš 10. Gal dėl to, kad nesu itin didelė istorinių filmų gerbėja. Man labiau patinka sudėtingesni kontekstai, sukrėtimai ir erdvė asmeninėms mintims po filmo. P.S. Patikrinau - į filmą bilietų nebėra.

2. "Iki pasimatymo" / "Goodbye"
Filmas apie Artimųjų Rytų moteris. Kai kurie pasakytų, kad vienas iš daugelio šia tema sukurtų. Man visai patiko. Jautrių vietų būta - moters santykis su dar negimusiu kūdikiu, dvejonės, sukrėtimai. Ir staigi pabaiga. Vienas iš tų filmų, kur pagrindinės herojės vardas suskamba tik praėjus geram gabalui filmo. O vyras, apie kurį kalbama ir už jį (gal netyčiom) planuojama, pasirodo dar vėliau, negu išaiškėja pagrindinės herojės vardas. Natūralus, tikroviškas, kiek 'tamsus' filmas. 7 ar 8 iš 10. P.S. Į šį filmą bilietų irgi nebėra...

3. "Pasikalbėkime apie Keviną" / "We Need to Talk about Kevin"
Labai patiko. Labai sukrėtė. Labai sunki tema. Motina nemyli savo sūnaus. Sūnus auga ypatingai (ir sąmoningai) žiaurus ir nekenčia motinos. Ir daro viską, kad ją įskaudintų. Filmo pabaigoje įskaudina 'galingai'. Mėgstu tokius filmus, kurie sudėlioti iš gabaliukų, kaip puzlė. Iškarpa iš praeities, iš kiek artimesnės praeities, iš dabarties.. Šiokia tokia simbolika, spalvų pasikartojimas, nuotaikų pasikartojimas. Žvilgsnio pasikartojimas. Pikto žvilgsnio. Tokio, su neapykanta. Už kurio slepiasi visokios blogos ir šunybių (mažesnių ar didesnių) pilnos mintys.
Iššaukia mintis, jog mano vaikai nežais žiaurumą skatinančių žaidimų, nežiūrės animacinių filmukų, kuriuose šaudo, mušasi, klykia. Kaip tik bus įmanoma ilgiau. Juoksitės, kad aš naivi ir kad taip tikrai nebus. Uf. Pažiūrėkit filmą - nebesijuoksit. :) Mano asmeninis vertinimas - netoli 10 iš 10. P.S. Bilietų yra!!! Į du dar likusius seansus!

4. "Tikri pojūčiai" / "Perfect Sense"
And heeeeeere enterrrrrrrrrrs... EWAN McGREGOR! Filmas galėtų būti eilinė psichozė apie pasaulinio masto epidemiją. Bet ne. Labai 'juslinis' filmas. Apie praradimus ir lėtą kūno 'atsijungimą', tačiau šviesiai. Būta kadrų, kada iš tikroviškumo ir šiokio tokio pasibjaurėjimo žmonių gyvuliška prigimtimi, kuri filme išlenda aptemus protams, norėtųsi užsidengti akis. Bet net ir tas pasibjaurėjimas šviesus. Apie tai, kaip prisitaikytumėm gyventi, jeigu palaipsniui netektumėm visų savo pojūčių. Kaip gyventumėm toliau. Kaip toliau funkcionuotų nenutrūkstama kasdieninės rutinos grandinė.. Ir (odiev, kaip netikėta) apie meilę. Geras. 9 iš 10. P.S. Bilietų yra! Į du seansus. Pirmyn..!

5. "Gyvenimo sienos" / "Sidewalls"
Tas, kurio iš tiesų ieškai, gyvena visai šalia tavęs. Visų pirma, kas 'vežė' šiame filme - ispanų kalba. Veiksmas Buenos Airėse. Apie du be galo panašius žmones. Apie fobijas. Priverčia susimąstyti, kokioje stadijoje pats esi, ar tau viskas gerai... Juk, kaip ir filmo herojai, gyveni "dėžutėje batams". Tik matmenys skirtingi... 100 kvadratinių metrų ir 3 metrų aukščio lubos... 250 kvadratinių metrų, mediniai laiptai... 25 kvadratiniai metrai - miegamasis, svetainė, darbo kambarys ir virtuvė vienoje vietoje.. Labai teigiamas. Labai apie meilę. Ir baigiasi gerai. Valio. Tarp 8 ir 9 iš 10. P.S. Deja, bilietų nebėr...

6. "Café de Flore"
Susipynusios kelios gyvenimo istorijos. Meilė, kai turi paleisti, bet bijai. Muzika. Prisiminimai ir nostalgija. Sapnai, troškimai, moterys ir vyrai... Net nežinau, kaip apibūdinti šį filmą. Mane jis įtraukė nuo pradžios iki pabaigos. Netikėtai pasikeičiančia vieta ir laiku, netikėtai prasidedančia ir taip pat netikėtai pasibaigiančia muzika... Meile... Meile netgi tam žmogui, kurio, rodos, turėtum absoliučiai nevirškinti. Labai drąsiai duodu 10 iš 10. Sujaudino iki sielos gelmių. P.S. Bilietai akimirksniu ištirpo net į papildomus seansus...

Kol kas mačiau tiek. Turiu bilietus į dar keturis filmus - galėsiu ir apie anuos parašyti, kai pažiūrėsiu. Jūs irgi parašykit apie tuos, kuriuos matėt, savo nuomonę, patiko - nepatiko, kodėl, etc.

Mylimieji. Gal tas paskutinis filmas sužadino šitas mintis... Manau, kad svarbu yra širdy neturėti neapykantos. Iš visų jėgų. Manau, kad neapykanta griauna. Su dideliu džiaugsmu prisimenu tuos žmones, kuriuos myliu. Prisimenu geriausius epizodus su tais žmonėmis. Vėlgi, puzlė. Taip, galit už tai mane vadinti kvaile, naivuole, sakyti, kad anksčiau ar vėliau užsirausiu ant apsimetėlių, kurie norės man blogo... Et, tikiu, kad vidinis širdies balsas pasakys, jeigu taip nutiks. Arba, kaip mėgsta sakyti vienas protingas žmogus - lipsiu ant tų pačių grėblių, kol taip atsitrankysiu nosį, kad ji bus kreiva ir daugiau nebesinorės žengti į tą pievą, kur grėblys numestas gali būti. Svarbu sugebėti pasimokyti iš savo klaidų, iš savęs pasijuokti ir tikėti, jog šviesa tikrai padeda gyventi. Geros energijos ratų filosofija, kurią susidėliojau savo širdyje ir kurią vis prisimenu.

Tiek šįkart. Atleiskit, apie filmus gali būti ne visai rišliai mano parašyta.. Bet gal kam nors pagelbės. Ar bent jau sužadins norą pasižiūrėti.

Labanakt*

Kovo 20-oji, antradienis, beveik vidurdienis Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Įrašas apie pastaruoju metu mėgstamą muziką ir dalinimąsi..

Pagaliau pavasaris? Vakar snigo. Ohoho, kaip snigo. Eidama namo iš repeticijos ir šiek tiek jazz'o mėgavausi tuo traškesiu po padais. Gal daugiau nebesnigs? Sako, kad vakar žaibavo ir griaudėjo. Po pirmų žaibų ir griaustinių nebebūna šalnų...

Rytoj kviečiu ateiti į klubą Tamsta. Ten turėtų būti smagus renginukas - draugai Home Jazz Five pristato savo pirmąjį albumą "Home". Dainuos ir gros jie patys, taip pat merginos "the Ditties", o taip pat garbė ant scenos užsilipti ir kartu su vyriokais padainuoti teks ir man.. Labai džiaugiuosi ir laukiu. Daugiau informacijos apie renginį galit rasti TamstaClub internetiniame puslapyje.

Ar kada susimąstote, kaip į jūsų gyvenimą ateina nauja muzika?
Aš žinau kelis būdus, kaip ji ateina pas mane ir pasilieka... Pirmasis ir paprastasis - kas nors ima ir parodo. Numeta nuorodą visų mylimame (o gal nekenčiamame???) skaipe ar šiaip privačią žinutę parašo ir sako, va, pažiūrėki. Pažiūri, patinka, pasilieki galvoje, ausyje, širdyje... Antrasis, taip pat nekomplikuotas - imi ir 'nusikabini' nuo draugo (arba nedraugo) sienos feisbuke. Ir turi kaip savo surastą. Esu iš vieno žmogaus ne kartą gavusi pylos, jog nepranešu, kur iš tiesų 'gavau' vieną ar kitą gabalą. Vieniems tai reikšminga, kitiems ne tiek... Bet aš visada stengiuosi prisiminti, kam turėčiau būti dėkinga už vieną ar kitą kūrinį. Jeigu pavyksta, tikrai prisimenu. Kitas būdas - ilgiau pasibastyti po jūtūbę. Kai nuo vieno video peršoki prie kito, tada prie trečio, ketvirto, septinto, pameti skaičių staiga... Ir netikėtai ką nors atrandi. Nudžiungi, kaip vaikas saldainį suradęs. Būna ir taip.. Kaip būna jums?

Pastaruoju metu vis dar klausausi daug muzikos iš praeito "Top" įrašo. Tačiau turiu ir naują. Tad prisisegam diržus ir važiuojam.

1. Ledisi - In A Sentimental Mood [visų pirma, kokia pradžia... Tas intro paleidžia visus įmanomus šiurpuliukus per nugarą. Šitą mergaitę, prisimenu, 'nusikabinau' nuo vienos dainuojančios merginos feisbuko sienos. Tiksliau, ne šitą kūrinį, bet jį užtikau kiek vėliau.. Vienas gražesnių jazz standartų.]

2. Jamie Woon - Spirits [o žinot ką?? Šeštadienį einu į jo koncertą. Nepamenu, kaip atradau šitą atlikėją, bet galiu užtikrinti, kad feisbuko pagalba. Visi siautėjo, 'mėtė' nuorodas, visų 'sienos' tiesiog lūžo nuo Jamie Woon'o. Gražu. Balsas. Harmonijos... Loop-station'as. Turiu didelį norą pamėginti pažaisti su tuo aparatu...]

3. Robert Glasper Experiment feat. Musiq Soulchild and Chrisette Michele - Ah Yeah [tai buvo pirmas kūrinys iš Black Radio albumo, kurį išgirdau. Už jį ačiū Vytautei, nes užkabino mane tuo, kaip pavadino nuorodą. "I think beauty's overrated". Iš karto užsimaniau paklausyt. O dar pamačiusi, kad tai - Glasper'is.. Nepalieka šis albumas mano grojaraščio jau kuris laikas.]

4. Sleeping at Last - Turning Page [taip taip taip, dabar visi Saulėlydžio nekentėjai mėto mane akmenimis!!! Ir pomidorais. Sakykit, ką norit, muzika visuose tuose filmuose - puiki. Tiesiog nuostabi. Gal už tokį pareiškimą neteksiu dalies skaitytojų - et, tebūnie. Man gražu. Ir už dūšios griebia.]

5. Saulės Broliai - Lietaus Ašara [pirmąkart išgirdau šiuos vyrukus antro LTV kanalo atidarymo koncerto filmavimo metu. Ir ten jie pasisakė koncertuosiantys Tamstoje. Nuėjau. Labai patiko. Nuoširdžiai pavasariška. Nelietuviškai šilta ir draugiška. Na, gerai, jau lietuviškai. Po truputį daugėja tokių, kurie nesišildo rankų prie degančios kaimyno trobos...]

6. Corinne Bailey Rae - Is This Love [prisipažįstu, nežinau, nuo kieno 'sienos' nuknisau šitą Bob Marlio koverį. Neprisimenu, nuoširdžiai. Bet labai gražu. 'Juoda' muzika geriausia šių žodžių prasme.]

7. Leon Somov & Jazzu - Tyla (acoustic) [šitas nuostabumas irgi iš siautulio feisbuke. Perėjo susižavėjimo banga. Aš irgi paklausiau. Ta boso linija.. Ir balsas. Ir nieko daugiau. Liūdnai ir skaudančiai, bet taip jau būna.]

8. Mary Lou Williams - St. Martin De Porres [netikėtai patikrinau Twitter'io atnaujinimus. Kadangi esu prisidėjusi prie James Blake'o sekėjų, gavau atnaujinimą su nuoroda. Į šitą kūrinį. Kažkas stebuklingo, juk...]

9. Robert Glasper Experiment feat. Lalah Hathaway - Cherish the Day [taip, žinau, tai jau antras kūrinys iš to paties albumo viename dešimtuke. Nesugebėjau išsirinkt, kalta. Originalas - Sade. O čia.. Lalah.. Tobulas balsas - dar nuo to laiko, kai studijavau Menų Fakultete ir klausiausi daug daug jazz'o ji yra viena mėgstamiausių. Pasiklausykit. Paskęskit. Šita muzika tam skirta...]

10. Fink - This Is The Thing [vėlgi, nuknisau iš neatmenamo veikėjo. Buvo vėlu, tamsu, norėjosi miego... O tekstas... Tekstas atmetė labai daug jausmų, prisiminimų. Oho. Muzika veikia stipriai. Still, this is the thing...]


Kaip vienas žmogus pasakytų, šįkart aš kiek monochromatiškai. Bet spėju, jog nebeturite nuostabos dėl to. Man tai labai natūralu. Prisipažinkit, jeigu rasit ką nors, kas ypatingai sujudins širdį. Visada pasidžiaugiu, kai taip nutinka... Džiaukitės saule, artėjančiu pavasariu.. Ir nesirkit.

Kažkur netolimoje ateityje laukia įrašas apie Kino Pavasario filmus... Bus įdomu padiskutuoti su buvusiais ir mačiusiais.

Labanakt*

Kovo 11-oji, beveik pirmadienis, 10:46 p.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Įrašas apie Nepriklausomybę, skylėtą širdį ir senus Namus.

Su Švente. Šiandien visa uniformuota skubėdama į Vilniaus Arkikatedrą pagalvojau sau, jog nepasisekė mums su švenčių datomis. Kodėl taip pagalvojau? Na, sausio 13-oji - kasmet galvoji, ar nušalsi kojų pirštus kur kokiam nors renginyje stovėdamas.. Vasario 16-oji - laaaaabai panašu. Kovo 11-oji - hm, nebesuprantu, lietus čia ar vėl sniegas.. Murzina šventė šiandien. Parėjus nusivaliau batus. Bet Lietuvos Respublikos Himnas Katedroje nuskambėjo itin didingai ir šventiškai. Nesvarbu, kad tonacija buvo 'padebesinė', greičiausiai net aukščiau, nei originali.. Turbūt vargonininkui buvo patogiau anoj groti.

 Širdis skylėta labiau, negu bet kada. Gal tas beateinąs pavasaris kaltas? Vitaminų trūkumas, pilnatis, magnetinės audros... Vaje, taip ir ligas sau įsikalbėti ir diagnozuoti įmanoma. Bet tokiais vakarais, kaip šis, kai prisimeni, kad ten viduj kažin ką skauda, liejasi eilės, melodijos, dainos.. Tai kas, kad su liūdesiu..? Kada nors, kai jos išvys dienos šviesą, gal atsiras koks ašarojantis klausytojas, kuris paašaros kartu su manimi. O jei ir ne, tai ką dabar..?

Vakar prieš užmigdama ilgai stebeilijau į ant sienos šokančią blausią gatvės lempos šviesą.. Ir iš pasąmonės išplaukė prisiminimas apie Tilto gatvės rytus. Vasaros rytus... Kai vaikų kambaryje vis dar miegodavom visi trys - 'mažieji' dviaukštėje lovelėje, o aš ant atskiros... Nesuprantu, kas mane priversdavo keltis taip anksti, gal Katedros varpai ataidintys pro langą... Gulėdavau ir stebėdavau kaip ant sienos lėtai atsirasdavo pirmas virš stogo išlindęs saulės spindulys.. Ir geltona dėmė didėdavo, plėsdavosi sulig kiekviena sekunde. Dar prisiminiau, kaip tvankiais vasaros vakarais mama ateidavo į kambarį ir ant kiekvieno mūsų purkšdavo vandenį, kad lengviau užmigtumėm. Tilto gatvės namai buvo stebuklingi. Galėčiau visą knygą apie juos parašyti, man atrodo.. Visą knygą atsiminimų. Apie slyvas, apie kaimynus, apie šokinėjimą per gumytę, apie 'Aukščiau Žemės'.. Apie gulėjimą ant pledo pievoje ir skaitymą..
Vis dar kompe saugau folder'į, pavadinimu "namai". Va, viena iš tų nuotraukų. Ir, ko gero, beveik ta diena, kai iš tų Namų išėjom.

Svajoju kada nors pati turėti tokius namus. Kurti gražią šeimą. Kada nors. Namus su dideliais langais, baltomis sienomis, pilnus saulės, muzikos ir Miesto Bažnyčių varpų skambėjimo. Su medinėmis grindimis, kurios einant maloniai girgžda, per kurias eiti norisi basai, nes parketas kutena padus... Namus, pilnus gerų žmonių, šypsenų ir juoko. Ir troškimo gyventi, judėti į priekį. Kada nors, kai užaugsiu, turėsiu daug pinigų ir nusipirksiu butą Tilto gatvėje, Septintame name.

Labanakt*

Kovo 10-oji, jau šeštadienis, beveik 1 a.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Nebe šveplas įrašas po šiokios tokios pertraukos.

Vis pasigriebiu vieną - kitą atokvėpį po aktyvaus laiko. Pastarąjį mėnesį nesuvokiu, ar gyvenu aktyviame laike, ar atokvėpyje. Tai yra, žinau, kad gyvenu aktyviame laike, tačiau viską lyg iš šono stebiu. Gal čia ta mikoplazma, kurią, tikiu, pagaliau sugausiu, kalta...

Pastaruoju metu jaučiuosi ir esu viena. Tikrai žinau, kad yra bent vienas (o greičiausiai ir daugiau) žmogus, kuris pasakytų, kad pati to norėjau. Durtų pirštu man į nosį, pasukiotų smiliumi ties smilkiniu.. Gal nusijuoktų. Ir pasakytų, jog taip man ir reikia. O aš nuleisčiau galvą žemyn ir tiesiog tylėčiau. Pati kalta. Gera diagnozė, net mikoplazmą 'perspjauna', regis.

Jeigu ką, nesiskundžiu. Tikrai ne. Tik panorau išsikalbėti. Ačiū, kad išklausei.

Tikiuosi greit grįžti su žiupsneliu gražios muzikos, kuria galiu pasidalinti. Tiesa, šiokią tokią porciją turiu. Iš anksto labai atsiprašau už visas nedideles klaideles - taip jau būna gyvo garso koncertuose, kad kartais emocija ima ir suvalgo tekstą, buvusį atmintyje ir tenka klysti. Bet juk tai taiiiiiip žmogiška. Gal kam nors patiks Bekešo Vilkų muzika, prie kurios ir aš prisiliečiu. Ir ne vien dainavimu..

Labanakt*

Vasario 2-oji, ketvirtadienis, mazdaug 10:40 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Septintasis sveplas irasas apie tai, kaip prisivaiksciojau uz visus ateinancius metus.

Siandien buvo linksma, nes ir vel sviete saule. Nors visa diena tiesiog maudziausi zvarbiame vejyje, saule guode. O vejas gasdino, kaip gi bus grizus namo, jei jau cia salta, nors temperatura - apie nuli... Kadangi tai buvo paskutine pilna mano diena cia, nutariau nueiti ten, kur buvau suplanavus, o toliau eiti ten, kur visai neplanavau. Apsilankiusi Covent Garden'e ir ten suradusi viska, ko norejau, vel nutariau vadovautis taisykle 'eik, kur akys veda'. Pradejau nuo Waterloo tilto ir ejau taku palei Temze, kuris vadinasi the Queen's Walk. Taku eidama supratau, kad nueisiu (pagaliau) ir i Tate Modern. Nuo pat pirmo apsilankymo Londone taip ir nebuvau ten nulekusi, tad suvokimo, jog sikart pavyks, akimirka buvo itin dziugi.  

Tate Modern - milziniskas pastatas, kuriame ivairios ekspozicijos. Nuo rimtu ir tikrai pakankamai ispudingu paveikslu iki sarkastisku mazyciu vos ne piestuku ar tusinuku piestu paveiksliuku. Nuo Picasso iki nezinomu vardu. Kazkodel nepavyksta i interneta sukrauti nuotrauku, todel cia nuorodos i viena juokingu paveiksliuku nenumesiu. Taciau manau, jog ikelsiu nuotrauka i Feisbuka.
Dar labai isimine Saulegrazu kalnas. Apie ji placiau pasiskaitineti ir net paziureti video, kaip visa tai buvo pagaminta, galite cia. Trumpai tariant, saleje - kruva saulegrazu. 'Semkiu', kaip megdavom vaikystej sakyti. Na, tokiu, kurias pardavinedavo is laikrasciu susuktose tutelese. Taigi, tos saulegrazos, kiekviena ju, pagaminta rankytemis is porceliano. Ir nudazyta, istapyta taip, kad butu kuo panasesne i tikra saulegrazos seklyte. Voila. Nezinau, kiek ju ten, toj kruvoj, buvo, bet tikrai daug. Nes kruva - kugio formos, o jeigu pamegintumem ismatuoti pagrindo - apskritimo skersmeni, manau, gautusi kokie 2 metrai.. Jei matuotumem kruvos auksti - butu virs metro kazkiek.. Is akies - koks 1.40 m. Taigi, gudrieji, kiek mazdaug sekliukiu galetu buti toj kruvoj? Bent jau as asmeniskai net neisivaizduoju. Is tame paciame Tate Modern'e esancio balkono padariau dar kelias nuotraukas, kurias taip pat ikelsiu i Feisbuka, manyciau.

Islindusi is galeriju, paveikslu, saulegrazu, Picasso ir draugu rojaus patraukiau toliau tuo paciu keliu. Ir nuejau tikrai gan toli. Pro Tower Bridge'a, dar tolyn, tolyn.. Kai kuriems kiltu klausimas, o kam tiek eit? Buvau sutarusi susitikima 5:50 p.m., tad turedama grazaus laiko ir nepaisydama zvarboko vejelio, kuris saulei leidziantis tapo dar zvarbesnis, tiesiog ejau. Juk smagu. O nusukusi nuo Queen's Walk'o pirma karta rimtai pasinaudojau savo geriausia drauge, vardu London AZ. Apsidziaugusi, jog esu labai netoli reikiamos stoties, nuskubejau susitikimo link. Pilka linija... Canary Wharf'e - persedimas i Londono DLR. Ooo, kaip graziai visi tie auksti stikliniai pastatai atrodo sutemus. Ir is toli, ir is arti.

Susitikau su Augustu Greenwich'e. Seniai nematytas, tad pasedejom, paplepejom, pasidalinom viskuo, kuo abu gyvenam.. Graziai apsnekejom kai kuriuos 'orkestriokus'. Prisiminiau, koks buvo geras laikas 'Dvarionkej'. Tikrai...

Ir tiek. Paskutine mano pilna diena Londone. Vaziuodama namo turejau laimes stebeti ypatingo keistumo mergina. Ji atrode mazdaug taip: ant koju - boulingo bateliai. Na taip taip, tokie, kuriuos galima persiauti atejus pazaisti i tam skirtas vietas.. Kojines - keistais rastais margintos, lyg batika - melsvai baltos. Kelnes - margintos kvadrateliais. Kvadrateliuose - vaisiu paveiksliukai. Stai gal tik paltukas niekuo neissiskiriantis ir sviesiai rudos spalvos. Ranku nagai - raudoni su sidabriniais blizguciais. Veidas padengtas labai sviesia pudra, nosyje auskaras. Ant nosies - akiniai: dideli, raginiai, kvadratiniai, karameles spalvos. Ant galvos - megzta visciuko geltonumo kepure. Is po kepures kyso zali (!) plaukai. Tiesiog personazas. Ir ne, as neissigalvoju. Butu buve nelabai mandagu issitraukti telefona ir ja nufotografuoti. Tad teks manimi patiketi...

Rytoj i Lietuvele. Kaip jau vakar minejau, noriu namo. Pats laikas grizti. Kitas irasas bus nebe sveplas ir uz daugiau negu 1000 kilometru nuo ten, kur esu dabar. Pasiilgau namu ir zmoniu Vilniuje.

Labanakt*

Vasario 1-oji, treciadienis, mazdaug 11:00 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Sestasis sveplas irasas apie tai, kaip Londone atradau Venecija.

Nuo pat ryto sviete saule. Visiska priesingybe pries tai buvusiems Londono rytams. Sviete saule ir uz lango ciulbejo pauksciai. Is vakaro buvau sutarusi susitikima. Iskart buvo aisku, kad jis bus pavykes - oras siandien teike dziaugsma...

Nevelavau. Siandieninis apskaiciavimas, per kiek atsirasiu sutartoje vietoje, buvo tikslus. Ir ejom mes palei kanala nuo Camden'o, ir gerejomes saule. Per visas viesnages Londone nebuvau uzsukus i ta krasta, kuriuo siandiena zygiavom su Vyteniu. Galiausiai priejom puikia maza kavinuke, pastatyta tiesiai ant tilto, einancio virs kanalo. Gerem kava. Saulekaitoje. Jauciausi, lyg buciau kazkur.. net ne Londone. Gal Venecijoje? Lengvas pokalbis apie viska, apie gyvenima, apie planus, apie muzika, apie darbus.. Apie Lietuva.. Buvo tikrai labai smagi popiete. Aciu, Vyteni. :)

Veliau skubejau link centro, susiradau ten viska, ko reikejo, dar kiek pasivaiksciojau.. Saltoka Londone. Bet tikrai ne taip, kaip Lietuvoj. Bijau, kad pargrisiu ir nosis nukris lipant is lektuvo. O cia tokie skersvejai. Tiek gatvemis einant, tiek is vienos metro linijos i kita begant. Siandien neskaiciau knygos vaziuodama, todel zvalgiausi i zmones. Salia manes vaziavo nepaprasto grozio, kiek zinau pagal apranga, Islamo religija ispazistanti tamsiaode mergina.. Su rausva skara ant galvos.. Ir ryskiai roziniu makiazu. Tiek ant akiu voku, tiek ant lupu. Negalejau atitraukti akiu.. Taip pat Londone labai daug Bliakberiu. Ir elektroniniu knygu Kindle. Net pati uzsimaniau...

Rytoj laukia dar truputis pasivaiksciojimo, minimum vienas susitikimas ir paskutinis vakaras Londone. Penktadieni is ryto namo.. Noriu namo. Jau.

Labanakt*

Sausio 31-oji, antradienis, mazdaug 10:30 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Penktasis sveplas irasas apie tai, kaip imanoma pasiklysti Oxford Street'e.

Ir isejo sese su broliu laimes ieskoti.

Tik pabude pamatem, kad nuostabusis Londono oras vis dar cia. Oru prognoze ismaniajame telefone gero nezadejo - Rain and snow mixed. Uuuuhuhu. Nieko, mes is Lietuvos, kur lietus lyja. Mes priprate.

Pirma dienos dalis praejo Camden Town'e. Ten visko daug, galbut net per daug. Kaip Moliugelis pasakytu - labai daug DALYKU. Ir maisto. Ant kiekvieno kampo rankos is uz prekystaliu tiesiasi i tave ir siulo paragauti.. Vistienos, jautienos, -ienos, neaiskaus pavidalo maisto.. Taipogi, visur, kur apziuri viena ar kita parduodama menknieki ir paklausi kainos, tau susiruosus iseiti pardavejas butinai uztikrina, kad jeigu grisi ir pirksi, tau bus pritaikyta nuolaida. Ir iskart pasakoma svaru mazesne kaina. Jeigu meginsi, gali nusidereti ir daugiau, negu svara. Neatsispyrem pagundai pavalgyti. Tada pasiciupom kavos ir dingom is ten. Patraukem link.... parduotuviu.

O siaube, butent tokiose vietose, kaip Londone esancioje Oksfordo gatveje ir supranti, kokia galybe zmoniu tame mieste gyvena. Dar tai gali suprasti piko metu pamegindamas isisprausti i metro vagona. Arba tada, kai tiesiog i ji netelpi. Oksfordo gatveje su broliu vos nepaklydom. Pradeje ieskoti konkrecios parduotuves, kuria mateme vakar, supratome, kad nesuprantam, kur esam.. Nes kai kuriu parduotuviu yra po dvi, tad ju, akivaizdu, orientyru laikyti nereiketu... Galu gale radom pigiu smutkiu roju - Primark. Maikiu po svara nepirkau. Uztat siaip kelis aki patraukusius daiktelius priemiau i savo globa.

Nieko daugiau, tik daug ejimo siandien. Galbut ne tiek, kiek vakar, bet nuovargis - toks pats. Sove i galva mintuke, kad pasiilgau Lietuvos. Ne ziauriai, bet jau. Tuo momentu, kai ejom pro kazin kokia sushi uzkandine. Prisiminiau Sushi House Vilniaus gatveje.

Isodinusi broli i traukini pajudejau namu link. Suvokiau, kad nebloga mintis su savimi nesiotis knyga. Pats tas budas praleisti pusvalandi traukinyje. Net nepastebi, kaip visos tos stoteles prabega, kas ilipa, kas islipa.. Na, gal ne visai tiesa, siek tiek pastebi.

Viskas. Galva nebeveikia. Rytoj nauja diena, o siandien nepaprastai vilioja pagalves ir antklode... Nesapnuosiu nieko. Arba sapnuosiu.. Eiles prie kasu, eskalatorius metro ir raudonus autobusus. Dviaukscius.

Labanakt*

Sausio 30-oji, pirmadienis, mazdaug 22:00 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Ketvirtasis sveplas irasas apie tai, kaip supratau, jog muziejai Londone - milziniski.

Is Guildford'o atvaziavo brolis su klases draugu, kurio vaziavo aplankyti. Nusprendem siaubti izymybes ir muziejus. Is pradziu broliui buvo parodyti Parlamento rumai, Westminster'io abatija, Big Ben'as, Temze ir siaip grazioji centrine Londono dalis. Veliau brolis buvo supazindintas su metro. Pervaziavome kiek labiau i vakarus, kur vienoje vietoje daug muzieju. Taigi, pirma nereme i Victoria & Albert muzieju. O ten visko tiek, kad galiausiai i galva atejo supratimas, kad per valanda ar dvi vis tiek visko neapziuresi.. Vienam muziejui istyrineti reikia paskirti visa diena. Rimtai. Na, ok, gal ne visa, gal pusdieni.. Bet visgi.

Po V&A muziejaus seke Mokslo muziejus. Tikrai labai idomus, kiek spejom pamatyti, labai daug interaktyvumo ekspozicijose, kur pats gali paciupineti, paspausti, suvesti ka nors, ekranai visur, projektoriai... Viena labai idomu eksponata aptikome Garsui skirtoje ekspozicijoje. Tai daugybe LED ekraniuku sujungtu tarpusavyje i staciakampi ir apie 10 garso koloneliu, kurios ratu sukabintos aplink visa sale. Tamsa, o ekraniukuose bega atsitiktinis tekstas.. Kazkokie pavadinimai... Frazes, sakiniai.. Po to issiaiskinom, kad si instaliacija 'ima' sakinius, slapyvardzius, frazes, pastraipas is visu socialiniu tinklu ir atsitiktine tvarka viska atkuria ekraniukuose. Labai labai idomu. Netgi kiek baugoka...

Sutemus traukeme per Hyde parka, praejome Oxford'o gatve ir galiausiai nusprendeme skirstytis, vaziuoti namo... Visa si kelione smarkiai atsiliepe pedose, galvojau, kad nusitryniau pusle, bet ne. Tai dziaugiuosi.

Ryt laukia dar kazkiek gerio centre, susitikimu, nauju ispudziu, kuriuos tikrai parasysiu. Linkejimai, nesusalkit ten, kur sitoks minusas.

Man belipant namo i kalna eme ramiai snyguriuoti. Tikiuosi, kad neilgam, nes cia tokiais atvejais linkes sustoti transportas...

Labanakt*

Sausio 29-oji, sekmadienis, mazdaug 21:40 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Treciasis sveplas irasas apie tai, kad kinai ir Londone kinai.

Vakar vakare i feisbuka gavau zinute nuo Pauliaus Ka. Galiausiai sutarem susitikti siryt. Kaip tarem, taip padarem.

Visu pirma, velavau 20 (!) minuciu. Kodel? Nes negyvenant Londone tenka susidurti su tokia beda, kaip atstumu neapskaiciavimas, situacijos 'metro grafikas sekmadieniais kiek laisvesnis...' neivertinimas ir pan. Isejau, rodos, tokiu laiku, kad turejau suspeti. Taciau ne. Teko praleisti traukinuka - kita, kol atvaziavo tasai, kuris jau buvo in service. Taigi. Visa laime, kad Paulius mane sugavo susitikimo taske, nes buciau vaiksciojus ratais ilgai, galvodama, kaip cia dabar ji surasiu... Mane surado. Voila.

Pakeliui i ivykio vieta (tuo metu dar nezinojau, kur tiksliau traukiame) Southbank'e uzsukome i parodu centra, kur siuo metu vyksta Mirties (!) festivalis Gyviesiems. Ten uzmetem aki i karstu (!) ekspozicija, kur galima isvysti Mersedes-Benz isvaizdos karsta, Liuto formos karsta, Kakavos anksties formos karsta... Ir salia stende galima pasiskaityti informacija apie tai, kodel toks, o ne kitoks karstas, kam, kada, kodel ir pan. Ten uztrukom neilgai, bet i dienos ispudziu sarasiuka isirase.

Kai paklausiau Pauliaus, kur vis delto mes einam, jis trumpai atsake: "Svesti kinu Nauju Metu." Amm, ok. Nauju Metu, tai Nauju Metu.. Veiksmas - Trafalgaro aikstej. Zmoniu galybe. Rases - nuo A iki Z. Paziurejom performansa tiek, kiek kiti mums neuzstojo ir kiek sugebejome iziureti ekrane, kuris buvo prie scenos. Idomiausia dalis - Drakoniuko sokis. Ji puikiai iliustruoja mano kiek auksciau pateiktos nuorodos puslapyje esanti nuotrauka. Po Drakoniuko sokio buvo Diiiiidelio Drakono sokis. Tada soko motereles su veduoklem. O tada... dainavo kinas operos solistas. Paklausem. Ir nusprendem, kad gana.

Tada Paulius paklause, ar jauciuos praalkusi. Gaves teigiama atsakyma pavaisino mane nuostabia karsta keistos teslos kiniska bandele su mesa. Dideliu koldunu. Niam. O veliau tare: "Einam prie kito larioko." Man paklausus, ko, isgirdau trumpa ir aisku atsakyma - deserto. Ooo, desertas. Honkongo vaflis. Traskus burbuliukai su kondensuotu pienu. Omnomnom. Po vafliu atsisveikinom iki kitu susitikimu. Buvo smagu. Ir skanu. Pasisekes Nauju Metu sventimas.

Veliau dar geras keturias valandas prasibasciau mieste su mergaite, kuri mane isgelbejo padedama su bilietais pries cia atvykstant.. Tokia stai diena.

Vis dar orientuojuosi Londone be savo BFF 'London AZ' pagalbos. Siandien, kad nereiketu lipti i dideli kalna, isbandziau autobusa. Bandymas sekmingas. I kalna lipti vis dar reikejo, taciau i mazesni ir daug trumpiau. Ir ko is tingejimo zmogus nepadarysi...

Labanakt*

Sausio 28-oji, vis dar sestadienis, mazdaug 21:20 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Antrasis sveplas irasas apie tai, kaip ejau, kur akys veda...

Pabudau. Ankstokai UK laiku - laiko skirtumas, visgi, veikia sauniai. Pirma dienos puse pratupejau 'namie', parasiau pries tai esanti blog'a, pavalgiau, paskaiciau.. Tada susiruosiau ir atejus pietu metui isejau i miesta. Vadovavausi labai primityvia marsruto planavimo technika, pavadinimu "Nieko Neplanuok". Kaip tai vyksta:

1. Sedate i viesaji transporta (siuo atveju, as pasirinkau metro);
2. Vaziuojate nenumatyta skaiciu stoteliu;
3. Pajute, kad stai, jau cia lipsiu, islipate;
4. Einate, kur akys veda ir gerites vaizdais, zmonemis, garsais, spalvomis, kvapais, etc. (kiekvienam pagal skoni, nosi, ausi, aki ir pan.);
5. Jei pavargstate, prisedate;
6. Kai gimsta mintis "Jau noriu grizti namo..." dar pusvalanduka pavaikstote;
7. Kokiu nors budu atsiduriate kokioje nors stoteleje ir vaziuojate namu kryptimi.

Svarbus patarimas: jeigu kenciate nuo ligos, pavadinimu "Topografinis tupizmas", nepamirskite pasikonsultuoti su zemelapiu arba geriau besiorientuojanciu keliones draugu.

Mintis, kad jau noriu namo man atejo visiskai sutemus ir kiek susalus, nes nuo Temzes pute zvarbokas vejas. Ir siaip, Londone giedra ir po truputi sala. Gal minusas ir cia tuoj atklys..
Suma sumarum - nuejau visai nebloga kelia (dabar net tiksliai nepasakysiu, kiek.. Reiketu paziureti i zemelapi ir paskaiciuoti.. Telieka tai kitiems irasams.

Vaziuodama metro gerejausi britu vyriskiu, kuris vaziavo kartu su dviem mazametem dukrom. Viena vezimelyje, kita, kiek didesne, kuitesi sedyneje salia manes. Kiek atlaisvejus vagonui, tetis prisedo is kitos puses ir pradejo skaityti jai vaikiska knygele (sakinys teksto per du puslapius paveikslelio) ir klausineti, ka cia mato.. O mergyte nuostabiu britisku akcentu atsakinejo: a clock, scissors, a cat ir t.t.. Sedejau ir sypsojaus.

Tiek apie siandien. Parasykit, koks Lietuvoj oras.

Labanakt*

Sausio 28-oji, sestadienis, mazdaug 12:15 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Pirmasis sveplas irasas apie pirmaja diena cia...

Taigi... Sausio 27d. kiek per anksti nusileidom Gatwick'e. Paleidusi broli keliauti toliau su draugu, kuris atkeliavo jo pasitikti, likau viena. UK. Pirmakart. Rodos, nedrasu. Bet kagi, spiri sau i uodega ir judi pirmyn. Budama drasi ir judedama pirmyn (hahaha) sugebejau issiaiskinti, kad nors turiu savo autobuso is Gatwick'o bilieta su uzrasytu konkreciu laiku, galiu vaziuoti ir anksciau! O dziaugsme! Ne po valandos, o po 10 minuciu! Ta proga mintyse susokau dziaugsmo soki.
Tuo metu dar nezinojau, kiek uztruks kelione autobusu per visus Londono uzkaborius ir !!! kamscius! Ooooj, jeigu mes Lietuvoje skundziames, kad kamsciai - blogai, nuvaziuokime ir pabukime Londone. Taip, as cia ne pirma karta, ir ne antra.. Bet tieeek laiko nuo Gatwick'o iki London Victoria dar neteko vaziuoti. Arba teko, taciau mano moteriska pasamone eme ir istryne visus tuos blogus prisiminimus. (galit pakikenti i delna sitoje vietoje...)

Galiausiai, atsidurus Victoria autobusu stotyje akimirkai sustojau, atsikvepiau, ir patraukiau link tos stoties dalies, kur yra Underground'as ir traukiniai, ir dar visokio bieso pilna. Ne, tuo metu i zemelapi neziurejau. Vede nuojauta ir nuovoka, nes sustojimo ir atsikvepimo momentu prisiminiau, kaip sukosi autobusas, kokiom gatvem vaziavo, kokius vaizdus maciau pro langa ir pan.. Iiiir - voila, pries mane - didziule aikste po stogu ir klaikiai daug zmoniu. Paklausit, ar visada taip? Ne, ne visada. Bet kadangi as 'pataikiau' Londone atsirasti butent piko metu (jeigu konkreciau - apie 5p.m.), teko nardyti zmoniu juroje. Ivairiausiu zmoniu - jaunu, senu, aukstu, zemu, perkarusiu, nutukusiu, sviesios odos, tamsios odos, su tona make-up'o ir todel baisiu, nuostabaus naturalaus grozio... Britu, ne britu... Ooooh. Galit pagalvoti, kaip baisu! Tokia mase zmoniu, gali issivystyti fobija.. Bet ne. Tie visi skirtingi zmones butent ir yra viena is priezasciu, kodel as megstu Londona.

Toliau seka kelione Underground'u - is pradziu taikliai pavyko isigyti savaites travel card'a, o tada jau neriau su lagaminu zemyn ir vaziavau link 'namu'. Po zeme viskas praejo be nesklandumu, vis dar neziurejau i zemelapi, kuri turiu su savimi, kazkaip uztekdavo pamastyti, ar vaziuoju i Siaure, ar i Pietus... Ir ilipdavau i ta traukini. Valio valio.

Kelionei metro pasibaigus, islindau i zemes pavirsiu ir, o brolyti, lyja!!! Nors ivaziuojant i Londona labai graziai saule dangumi ritinejosi. Na, kagi.. Apsisarvuojam kantrybe, uzsidedam ant galvos kapisona ir pirmyn. Zmogus, gerasirdiskai priemes mane gyventi savo bute tikrai kazkuriame pokalbyje buvo minejes, kad iki namu nuo Underground'o reikia palipti i kalna. Bet nesitikejau, kad taip ilgai i ji reikes lipti... O su lagaminu ir kuprine visa tai pasidaro dar skausmingiau. Taciau gyva pasiekiau 'namus' ir lengviau atsikvepiau.

Kiek pailsejus traukiau pas pusbroli, kuris Londone savo laime kuria. Velgi, pavyko be zemelapio ir per ilgai neskaitinejant informaciniu lentu. Gal todel jauciausi ir iki siol jauciuosi puikiai.

Vazinedama metro vakar pamaciau visokiausio plauko zmoniu. Labiausiai istrigo vyriskis su kostiumu, sedintis ir is plansetinio kompiuteriuko skaitantis kazka.. Net nenutuokiantis, kad jo kelnes prairusios ir todel sviecia apatiniai.. Greiciausiai britas, su dailiu apvaliu vestuviniu ziedu ant nedideliu ranku. Kiek pliktelejes, smailoka ilga nosimi, pakankamai jauno amziaus... Sakyciau, apie 30+..
Kiti personazai - tevas ir sunus. Tevas - neapibreziamo amziaus, is pradziu tauskes kazka net ne angliskai, tai sunku nustatyti tautybe, veliau be galo greitai bere britiskus sakinius, kalbedamas su sunumi.. Sunus - mulaciukas. Sukuosena - trumpiau tariant - 'afro', taciau tas zodis neapibrezia plauku ilgumo, garbanotumo ir nesuvaldomo styrojimo i sonus. Be galo grazus vaikas. Tevui liepus netiketi tuo, ka randa nemokamuose Londono laikrasciuose ir davus tusinuka, berniukelis visiems gyviems keliuose laikrascio puslapiuose buvusiems padarams (ir zmonems, ir ne zmonems) pripiese usus, barzdas, liezuvius, sparnus - kas tuo metu sove jam i galva. O ju pokalbis... Hillarious!
Trecias personazas - moteris. Apsirengusi business lady (jei toks yra) stiliumi. Su Chanel rankine ir Hermès popieriniu maiseliu. Skaite, o gal deretu sakyti, varte Vanity Fair zurnala. Atrode labai svarbi. Tik nezinia, ar todel, kad is tiesu tokia buvo, ar todel, kad norejo tokia atrodyti.
Na, zinoma, neminesiu kitos gausybes visokio plauko uzsienieciu, labai negraziu (atsiprasau, nepykit...) briciu, su tona per tamsios pudros, kreivai priklijuotomis blakstienomis, juodai apibreztomis ir taip mazomis akytemis ir smarkokai kabanciais pagurkliais. Kita vertus, nemazai dailiu briciu taip pat keliavo metro.. Idomus stilius, papuosalai, makiazas.. Taciau jos visiskai kitaip elgiasi. Kaip diena ir naktis.

O dienos auksine fraze, kuria perskaiciau ant vienos is vietiniu maisto parduotuvyciu duru, skamba taip: Schoolkids - Two at a Time!!!!! Thank you!!! Pamaciusi nusijuokiau ir isivaizdavau, kaip parduotuves savininka uzknisa is salia esancios mokyklos per pertraukas plustantys mokinukai.. Turbut jie tokie patys, kaip Lietuvoje.

Tokia mano Londono Odisejos pradzia. Rasysiu dar. Dabar keliauju i miesta. Nesusalkit ten, Lietuvoj.. Cia pas mus apie 8 laipsnius. :)

Labanakt*

Sausio 19-oji, jau ketvirtadienis, 1:17 po vidurnakčio. Įrašas apie kelis klausomiausius albumus ir šiaip dalykus...

Pastaruoju metu esu pjaunama įvairių jausmų, kurie yra radę prieglobstį mano širdyje. Dažniau, nei įprastai, nuklystu į vaikystės ir paauglystės prisiminimus.. Pirmadienį, turėdama laisvą pamoką, nukeliavau iki Tilto gatvėje esančio kiemo, kuriame praleidau 11 savo gyvenimo metų. Kiek ten visko įvykę.. Kiek medžių išlaipiota, kiek pavasarių sutikta.. Kiek kartų žiūrėta pro balkoną žemyn į tai, kaip slyvos sninga žiedais.. Eh, kokia nostalgija.
Taip pat ėmiausi to, ko seniai nedariusi buvau - fonotekos tvarkymo. Visų lobių, kuriuos turiu kompiuteryje, rūšiavimo. Galbūt kai kurių atlikėjų 'kolekcijų' papildymo... Mėgstu tai.

Vis galvoju, kaip save surinkti iš gabalėlių. Nes kartkartėmis dar pajaučiu, jog esu kiek išsibarsčiusi. Aš vis viliuosi, kad pavasaris ateis greitai, atneš saulės daugiau, o juk tik jos man trūksta labiausiai. Bet ar tikrai...? Ko gero, ne.. Bet gal taip įsiteigus lengviau gyventi?

Truputį parašysiu ir apie muziką. Keli albumai ir kolektyvai ar atlikėjai paskutinėmis dienomis lydi mane visur. Galbūt ir jums patiks - pamėginkit pasiklausyti.

1. Lianne La Havas - Live in LA [2011]

Rinkinukyje, kurį galima parsisiųsti nemokamai iš šios atlikėjos puslapio, keturi kūriniai. Apie meilę, šiek tiek apie pyktį, apie ilgesį.. Graži akustinė muzika, balsas ir gitara.

Pamėginkit, paklausykit, parašykit, ką manot.




2. José James - Blackmagic [2010]

José James'o atradimo džiaugsmas mane aplankė kiek seniau - dabar negaliu tiksliai pasakyti, kada konkrečiai. Ilgą laiką žinojau tik kūrinį, pavadinimu "Blackmagic", o tiksliau tariant - akustinę kūrinio versiją. Pastaruoju metu kūrinio tekstas neišeidavo man iš galvos, susisiejo su jausmu, prisiminimu, troškimu, dar bala žino kuo.. Ir tada susimąsčiau. O kodėl neturiu viso albumo? Taigi, šis albumas - puikus.

Vėlgi, kviečiu paklausyti ir parašyti, ką manote.



3. Gotye - Making Mirrors [2011]

Šį vyruką atradau netyčiom. Vienas iš mano feisbuko draugų ant sienos pasidalino šia nuoroda. Kadangi gyvendama stengiuosi remtis šūkiu "dalinkis, kai su tavimi dalinasi", persikėliau nuorodą ant savo sienos. Vėliau buvo atrastas dainos originalas. Ir taip pat visas nuostabus albumas. Ir visa diskografija.

Kokios nuomonės apie šį vyruką?


Tai štai tie keli klausomiausi albumai. Yra keli klausomiausi padriki gabalėliai, tačiau manau, kad juos prisiminsiu, kai ateis metas surašyti dešimt mėgstamiausių. Dar ne šiandien.

Mano širdis atvira.. Moku džiaugtis gyvenimu. Tik tam dažniausiai reikia specifinių sąlygų ir kompanijos. Laukiu. Bus. Noriu, kad būtų.

Labanakt*

Sausio 7-oji, šeštadienis, maždaug 4:30p.m. Įrašas apie mane ir Naujus metus.

Taigi.. Nauji metai - nauji ratai / batai / etc...

Paskutinėmis 2011-ųjų dienomis daug mąsčiau, galvojau, ką gi atneša 2012-ieji. Jaučiau, kad pokyčius, kad kažką ypač naujo ir nepažinto. Na, turbūt viso to dar teks palaukti. Ko čia norėti iškart iš pirmos savaitės.

Kalėdinis laikotarpis ir dar kelios savaitės, kurias galiu vadinti atostogomis, nes nedirbu mokykloje buvo labai įvairios. Ir džiugios, ir kankinančiai liūdnos, iki širdies gelmių veriančios. Kaip visada, mėgstu tokiu laiku save 'pakankinti' muzika, kuri dažniausiai nebūna labai linksma. Tad pasidalinsiu (kaip įprasta) sąrašiuku muzikos, kuri sukosi playlist'uose kelias paskutines savaites.

1. Red Hot Chilli Peppers - Porcelain [jeigu pradėčiau dalintis, kodėl įkėliau šitą kūrinį, kaip jis (Jis) mane veikia, būtų tikrai per daug asmeniškumų. Manau, kad nereikia... Paklausykit dainos, susikurkit aplink save minčių ūką, galbūt prisiminkit ką nors.. Kartu su manimi.]

2. Bibio - Lover's Carvings (Cut) [sakiau, kad taip skamba mano Jausmas. Vis dar neatsižadu šito epiteto. Mano Jausmas tikrai taip skamba.]

3. Jose James - Blackmagic [šitą kūrinėlį žinau jau labai seniai, bet atradau iš naujo. Skamba iš naujo. Kaip toji tamsa, kur užuodi tik kvapus, daugiau nieko. O kvapai tau pasako viską ir net dar daugiau, jeigu tik tai įmanoma... Tekstas. Tekstas ir ritmas.]

4. Rebekah Del Rio - Llorando [tiems, kurie supranta ispaniškai, tikrai nereikės paaiškinimo.. O tiems, kurie nesupranta.. Žodžiais nepaaiškinsiu. Gūgl transleitas, manau, ateitų į pagalbą. Šitas kūrinys būtent iš tų, kurie veria kiaurai. Voila.]

5. Robert Glasper Experiment - Move Love [Glasperį žinau jau tikrai kuris laikas.. Girdėjau ir gyvai MamaJazz. Gražu, gerai.. Bet apie šitą naujieną sužinojau vos prieš kelias dienas ir ji mane užbūrė. Iškart.]

6. James Blake - A Case of You [ar yra besijuokiančių, kad nei vienas sąrašiukas nepraeina be Bleiko? Nieko negaliu padaryti. Šitas kūrinys buvo ir praėjusiame blog'e, tačiau dabar dar ir vaizdinė medžiaga atsirado (Rebecca Hall - aaaauč), tad negaliu neįtraukti. Kalta, kalta, mušuosi kumštukais į krūtinę..]

7. SunSay - Будь слабей меня [vėlgi, tiems, kurie supranta rusiškai, paaiškinimo nereikės. O toliau - instrukcijos panašios - Gūglas, Gūgl transleitas.. Apie kovas Meilėje.]

8. Mantas - Vienišų namų tyla [man patinka visuma tarp vaizdo ir muzikos. Ką nervina mono garsas ir norite paklausyti šito gabaliuko stereo ir kokybiškai - Saundklaudas jums padės.]

9. Take 6 - Lamb of God [daug klausiausi panašios muzikos prieššventiniu laikotarpiu, kai su ansambliuku ruošėmės koncertams.. Man beprotiškai gražu. Ir harmonijai keičiantis net šiurpas eina per kojas, rankas, nugarą.... Enjoy.]

10. Lianne La Havas - Don't Wake Me Up [ši mergaitė - naujausias mano atradimas. Kaip visada iš muzikalių draugų feisbuke pačiumpu geras nuorodas.. You're hiding in the corners of my mind..]


Tai būtų tiek muzikos šiam kartui. Gal kiek viena kryptimi viskas skamba, bet šiuo metu aš taip skleidžiuosi, to klausausi.. Laukiu komentarų, klausimų, pasiūlymų, kuo dar vertėtų pasidomėti..
Ačiū, kad skaitot. Linkiu, kad pagaliau prisnigtų ir būtų normali žiema. Gal be jos čia taip rūškana širdy...

Labanakt*