Kovo 24-oji, jau šeštadienis, šiek tiek po vidurnakčio Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Įrašas apie Kino Pavasarį ir mylimuosius...

Sulaukiu nemažai klausimų tema "Ką rekomenduotum pažiūrėti?" Tad parašysiu nuomones apie tuos filmus, kuriuos jau turėjau laimės pažiūrėti šių metų Kino Pavasaryje, įmesiu nuorodas į jų aprašus.. Jeigu bus norinčių pasitikslinti, kaip koks filmas konkrečiau atrodo, yra aprašytas ar šiaip kils jausmas, jog norite plačiau pasidomėti festivaliu - užeikit į Kino Pavasario internetinį puslapį. Dar savaitę filmai 'rodysis', tad galit susiorganizuoti.

1. "Pavojingas metodas" / "A Dangerous Method"
Visi Keiros Knightley gerbėjai (arba piktdžiugiški negerbėjai ir nemėgėjai) - turite pažiūrėti šį filmą. Pakankamai įtaigiai suvaidinta sudėtinga psichologinė ar net psichiatrinė būsena. Filmas istorinis, apie Carl'o Jung'o ir Sigmund'o Freud'o gydymo pradžią. Įdomūs pasąmonės užkaboriai. Šiek tiek atvirų itin realistiškų scenų.
Mano nuomonė apie filmą neutrali. Neprailgo, nepabodo, bet kai baigėsi, nebuvo taip, jog galvoje liko didžiulis moralas, plūdo jausmų bangos ir pan. Greičiausiai, ne toks filmo tikslas. Kas domitės psichoanalize ir neturite nieko prieš istorinius filmus, turėtų 'susižiūrėti' nesunkiai. Filmui duočiau 6 ar 7 balus iš 10. Gal dėl to, kad nesu itin didelė istorinių filmų gerbėja. Man labiau patinka sudėtingesni kontekstai, sukrėtimai ir erdvė asmeninėms mintims po filmo. P.S. Patikrinau - į filmą bilietų nebėra.

2. "Iki pasimatymo" / "Goodbye"
Filmas apie Artimųjų Rytų moteris. Kai kurie pasakytų, kad vienas iš daugelio šia tema sukurtų. Man visai patiko. Jautrių vietų būta - moters santykis su dar negimusiu kūdikiu, dvejonės, sukrėtimai. Ir staigi pabaiga. Vienas iš tų filmų, kur pagrindinės herojės vardas suskamba tik praėjus geram gabalui filmo. O vyras, apie kurį kalbama ir už jį (gal netyčiom) planuojama, pasirodo dar vėliau, negu išaiškėja pagrindinės herojės vardas. Natūralus, tikroviškas, kiek 'tamsus' filmas. 7 ar 8 iš 10. P.S. Į šį filmą bilietų irgi nebėra...

3. "Pasikalbėkime apie Keviną" / "We Need to Talk about Kevin"
Labai patiko. Labai sukrėtė. Labai sunki tema. Motina nemyli savo sūnaus. Sūnus auga ypatingai (ir sąmoningai) žiaurus ir nekenčia motinos. Ir daro viską, kad ją įskaudintų. Filmo pabaigoje įskaudina 'galingai'. Mėgstu tokius filmus, kurie sudėlioti iš gabaliukų, kaip puzlė. Iškarpa iš praeities, iš kiek artimesnės praeities, iš dabarties.. Šiokia tokia simbolika, spalvų pasikartojimas, nuotaikų pasikartojimas. Žvilgsnio pasikartojimas. Pikto žvilgsnio. Tokio, su neapykanta. Už kurio slepiasi visokios blogos ir šunybių (mažesnių ar didesnių) pilnos mintys.
Iššaukia mintis, jog mano vaikai nežais žiaurumą skatinančių žaidimų, nežiūrės animacinių filmukų, kuriuose šaudo, mušasi, klykia. Kaip tik bus įmanoma ilgiau. Juoksitės, kad aš naivi ir kad taip tikrai nebus. Uf. Pažiūrėkit filmą - nebesijuoksit. :) Mano asmeninis vertinimas - netoli 10 iš 10. P.S. Bilietų yra!!! Į du dar likusius seansus!

4. "Tikri pojūčiai" / "Perfect Sense"
And heeeeeere enterrrrrrrrrrs... EWAN McGREGOR! Filmas galėtų būti eilinė psichozė apie pasaulinio masto epidemiją. Bet ne. Labai 'juslinis' filmas. Apie praradimus ir lėtą kūno 'atsijungimą', tačiau šviesiai. Būta kadrų, kada iš tikroviškumo ir šiokio tokio pasibjaurėjimo žmonių gyvuliška prigimtimi, kuri filme išlenda aptemus protams, norėtųsi užsidengti akis. Bet net ir tas pasibjaurėjimas šviesus. Apie tai, kaip prisitaikytumėm gyventi, jeigu palaipsniui netektumėm visų savo pojūčių. Kaip gyventumėm toliau. Kaip toliau funkcionuotų nenutrūkstama kasdieninės rutinos grandinė.. Ir (odiev, kaip netikėta) apie meilę. Geras. 9 iš 10. P.S. Bilietų yra! Į du seansus. Pirmyn..!

5. "Gyvenimo sienos" / "Sidewalls"
Tas, kurio iš tiesų ieškai, gyvena visai šalia tavęs. Visų pirma, kas 'vežė' šiame filme - ispanų kalba. Veiksmas Buenos Airėse. Apie du be galo panašius žmones. Apie fobijas. Priverčia susimąstyti, kokioje stadijoje pats esi, ar tau viskas gerai... Juk, kaip ir filmo herojai, gyveni "dėžutėje batams". Tik matmenys skirtingi... 100 kvadratinių metrų ir 3 metrų aukščio lubos... 250 kvadratinių metrų, mediniai laiptai... 25 kvadratiniai metrai - miegamasis, svetainė, darbo kambarys ir virtuvė vienoje vietoje.. Labai teigiamas. Labai apie meilę. Ir baigiasi gerai. Valio. Tarp 8 ir 9 iš 10. P.S. Deja, bilietų nebėr...

6. "Café de Flore"
Susipynusios kelios gyvenimo istorijos. Meilė, kai turi paleisti, bet bijai. Muzika. Prisiminimai ir nostalgija. Sapnai, troškimai, moterys ir vyrai... Net nežinau, kaip apibūdinti šį filmą. Mane jis įtraukė nuo pradžios iki pabaigos. Netikėtai pasikeičiančia vieta ir laiku, netikėtai prasidedančia ir taip pat netikėtai pasibaigiančia muzika... Meile... Meile netgi tam žmogui, kurio, rodos, turėtum absoliučiai nevirškinti. Labai drąsiai duodu 10 iš 10. Sujaudino iki sielos gelmių. P.S. Bilietai akimirksniu ištirpo net į papildomus seansus...

Kol kas mačiau tiek. Turiu bilietus į dar keturis filmus - galėsiu ir apie anuos parašyti, kai pažiūrėsiu. Jūs irgi parašykit apie tuos, kuriuos matėt, savo nuomonę, patiko - nepatiko, kodėl, etc.

Mylimieji. Gal tas paskutinis filmas sužadino šitas mintis... Manau, kad svarbu yra širdy neturėti neapykantos. Iš visų jėgų. Manau, kad neapykanta griauna. Su dideliu džiaugsmu prisimenu tuos žmones, kuriuos myliu. Prisimenu geriausius epizodus su tais žmonėmis. Vėlgi, puzlė. Taip, galit už tai mane vadinti kvaile, naivuole, sakyti, kad anksčiau ar vėliau užsirausiu ant apsimetėlių, kurie norės man blogo... Et, tikiu, kad vidinis širdies balsas pasakys, jeigu taip nutiks. Arba, kaip mėgsta sakyti vienas protingas žmogus - lipsiu ant tų pačių grėblių, kol taip atsitrankysiu nosį, kad ji bus kreiva ir daugiau nebesinorės žengti į tą pievą, kur grėblys numestas gali būti. Svarbu sugebėti pasimokyti iš savo klaidų, iš savęs pasijuokti ir tikėti, jog šviesa tikrai padeda gyventi. Geros energijos ratų filosofija, kurią susidėliojau savo širdyje ir kurią vis prisimenu.

Tiek šįkart. Atleiskit, apie filmus gali būti ne visai rišliai mano parašyta.. Bet gal kam nors pagelbės. Ar bent jau sužadins norą pasižiūrėti.

Labanakt*

Kovo 20-oji, antradienis, beveik vidurdienis Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Įrašas apie pastaruoju metu mėgstamą muziką ir dalinimąsi..

Pagaliau pavasaris? Vakar snigo. Ohoho, kaip snigo. Eidama namo iš repeticijos ir šiek tiek jazz'o mėgavausi tuo traškesiu po padais. Gal daugiau nebesnigs? Sako, kad vakar žaibavo ir griaudėjo. Po pirmų žaibų ir griaustinių nebebūna šalnų...

Rytoj kviečiu ateiti į klubą Tamsta. Ten turėtų būti smagus renginukas - draugai Home Jazz Five pristato savo pirmąjį albumą "Home". Dainuos ir gros jie patys, taip pat merginos "the Ditties", o taip pat garbė ant scenos užsilipti ir kartu su vyriokais padainuoti teks ir man.. Labai džiaugiuosi ir laukiu. Daugiau informacijos apie renginį galit rasti TamstaClub internetiniame puslapyje.

Ar kada susimąstote, kaip į jūsų gyvenimą ateina nauja muzika?
Aš žinau kelis būdus, kaip ji ateina pas mane ir pasilieka... Pirmasis ir paprastasis - kas nors ima ir parodo. Numeta nuorodą visų mylimame (o gal nekenčiamame???) skaipe ar šiaip privačią žinutę parašo ir sako, va, pažiūrėki. Pažiūri, patinka, pasilieki galvoje, ausyje, širdyje... Antrasis, taip pat nekomplikuotas - imi ir 'nusikabini' nuo draugo (arba nedraugo) sienos feisbuke. Ir turi kaip savo surastą. Esu iš vieno žmogaus ne kartą gavusi pylos, jog nepranešu, kur iš tiesų 'gavau' vieną ar kitą gabalą. Vieniems tai reikšminga, kitiems ne tiek... Bet aš visada stengiuosi prisiminti, kam turėčiau būti dėkinga už vieną ar kitą kūrinį. Jeigu pavyksta, tikrai prisimenu. Kitas būdas - ilgiau pasibastyti po jūtūbę. Kai nuo vieno video peršoki prie kito, tada prie trečio, ketvirto, septinto, pameti skaičių staiga... Ir netikėtai ką nors atrandi. Nudžiungi, kaip vaikas saldainį suradęs. Būna ir taip.. Kaip būna jums?

Pastaruoju metu vis dar klausausi daug muzikos iš praeito "Top" įrašo. Tačiau turiu ir naują. Tad prisisegam diržus ir važiuojam.

1. Ledisi - In A Sentimental Mood [visų pirma, kokia pradžia... Tas intro paleidžia visus įmanomus šiurpuliukus per nugarą. Šitą mergaitę, prisimenu, 'nusikabinau' nuo vienos dainuojančios merginos feisbuko sienos. Tiksliau, ne šitą kūrinį, bet jį užtikau kiek vėliau.. Vienas gražesnių jazz standartų.]

2. Jamie Woon - Spirits [o žinot ką?? Šeštadienį einu į jo koncertą. Nepamenu, kaip atradau šitą atlikėją, bet galiu užtikrinti, kad feisbuko pagalba. Visi siautėjo, 'mėtė' nuorodas, visų 'sienos' tiesiog lūžo nuo Jamie Woon'o. Gražu. Balsas. Harmonijos... Loop-station'as. Turiu didelį norą pamėginti pažaisti su tuo aparatu...]

3. Robert Glasper Experiment feat. Musiq Soulchild and Chrisette Michele - Ah Yeah [tai buvo pirmas kūrinys iš Black Radio albumo, kurį išgirdau. Už jį ačiū Vytautei, nes užkabino mane tuo, kaip pavadino nuorodą. "I think beauty's overrated". Iš karto užsimaniau paklausyt. O dar pamačiusi, kad tai - Glasper'is.. Nepalieka šis albumas mano grojaraščio jau kuris laikas.]

4. Sleeping at Last - Turning Page [taip taip taip, dabar visi Saulėlydžio nekentėjai mėto mane akmenimis!!! Ir pomidorais. Sakykit, ką norit, muzika visuose tuose filmuose - puiki. Tiesiog nuostabi. Gal už tokį pareiškimą neteksiu dalies skaitytojų - et, tebūnie. Man gražu. Ir už dūšios griebia.]

5. Saulės Broliai - Lietaus Ašara [pirmąkart išgirdau šiuos vyrukus antro LTV kanalo atidarymo koncerto filmavimo metu. Ir ten jie pasisakė koncertuosiantys Tamstoje. Nuėjau. Labai patiko. Nuoširdžiai pavasariška. Nelietuviškai šilta ir draugiška. Na, gerai, jau lietuviškai. Po truputį daugėja tokių, kurie nesišildo rankų prie degančios kaimyno trobos...]

6. Corinne Bailey Rae - Is This Love [prisipažįstu, nežinau, nuo kieno 'sienos' nuknisau šitą Bob Marlio koverį. Neprisimenu, nuoširdžiai. Bet labai gražu. 'Juoda' muzika geriausia šių žodžių prasme.]

7. Leon Somov & Jazzu - Tyla (acoustic) [šitas nuostabumas irgi iš siautulio feisbuke. Perėjo susižavėjimo banga. Aš irgi paklausiau. Ta boso linija.. Ir balsas. Ir nieko daugiau. Liūdnai ir skaudančiai, bet taip jau būna.]

8. Mary Lou Williams - St. Martin De Porres [netikėtai patikrinau Twitter'io atnaujinimus. Kadangi esu prisidėjusi prie James Blake'o sekėjų, gavau atnaujinimą su nuoroda. Į šitą kūrinį. Kažkas stebuklingo, juk...]

9. Robert Glasper Experiment feat. Lalah Hathaway - Cherish the Day [taip, žinau, tai jau antras kūrinys iš to paties albumo viename dešimtuke. Nesugebėjau išsirinkt, kalta. Originalas - Sade. O čia.. Lalah.. Tobulas balsas - dar nuo to laiko, kai studijavau Menų Fakultete ir klausiausi daug daug jazz'o ji yra viena mėgstamiausių. Pasiklausykit. Paskęskit. Šita muzika tam skirta...]

10. Fink - This Is The Thing [vėlgi, nuknisau iš neatmenamo veikėjo. Buvo vėlu, tamsu, norėjosi miego... O tekstas... Tekstas atmetė labai daug jausmų, prisiminimų. Oho. Muzika veikia stipriai. Still, this is the thing...]


Kaip vienas žmogus pasakytų, šįkart aš kiek monochromatiškai. Bet spėju, jog nebeturite nuostabos dėl to. Man tai labai natūralu. Prisipažinkit, jeigu rasit ką nors, kas ypatingai sujudins širdį. Visada pasidžiaugiu, kai taip nutinka... Džiaukitės saule, artėjančiu pavasariu.. Ir nesirkit.

Kažkur netolimoje ateityje laukia įrašas apie Kino Pavasario filmus... Bus įdomu padiskutuoti su buvusiais ir mačiusiais.

Labanakt*

Kovo 11-oji, beveik pirmadienis, 10:46 p.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Įrašas apie Nepriklausomybę, skylėtą širdį ir senus Namus.

Su Švente. Šiandien visa uniformuota skubėdama į Vilniaus Arkikatedrą pagalvojau sau, jog nepasisekė mums su švenčių datomis. Kodėl taip pagalvojau? Na, sausio 13-oji - kasmet galvoji, ar nušalsi kojų pirštus kur kokiam nors renginyje stovėdamas.. Vasario 16-oji - laaaaabai panašu. Kovo 11-oji - hm, nebesuprantu, lietus čia ar vėl sniegas.. Murzina šventė šiandien. Parėjus nusivaliau batus. Bet Lietuvos Respublikos Himnas Katedroje nuskambėjo itin didingai ir šventiškai. Nesvarbu, kad tonacija buvo 'padebesinė', greičiausiai net aukščiau, nei originali.. Turbūt vargonininkui buvo patogiau anoj groti.

 Širdis skylėta labiau, negu bet kada. Gal tas beateinąs pavasaris kaltas? Vitaminų trūkumas, pilnatis, magnetinės audros... Vaje, taip ir ligas sau įsikalbėti ir diagnozuoti įmanoma. Bet tokiais vakarais, kaip šis, kai prisimeni, kad ten viduj kažin ką skauda, liejasi eilės, melodijos, dainos.. Tai kas, kad su liūdesiu..? Kada nors, kai jos išvys dienos šviesą, gal atsiras koks ašarojantis klausytojas, kuris paašaros kartu su manimi. O jei ir ne, tai ką dabar..?

Vakar prieš užmigdama ilgai stebeilijau į ant sienos šokančią blausią gatvės lempos šviesą.. Ir iš pasąmonės išplaukė prisiminimas apie Tilto gatvės rytus. Vasaros rytus... Kai vaikų kambaryje vis dar miegodavom visi trys - 'mažieji' dviaukštėje lovelėje, o aš ant atskiros... Nesuprantu, kas mane priversdavo keltis taip anksti, gal Katedros varpai ataidintys pro langą... Gulėdavau ir stebėdavau kaip ant sienos lėtai atsirasdavo pirmas virš stogo išlindęs saulės spindulys.. Ir geltona dėmė didėdavo, plėsdavosi sulig kiekviena sekunde. Dar prisiminiau, kaip tvankiais vasaros vakarais mama ateidavo į kambarį ir ant kiekvieno mūsų purkšdavo vandenį, kad lengviau užmigtumėm. Tilto gatvės namai buvo stebuklingi. Galėčiau visą knygą apie juos parašyti, man atrodo.. Visą knygą atsiminimų. Apie slyvas, apie kaimynus, apie šokinėjimą per gumytę, apie 'Aukščiau Žemės'.. Apie gulėjimą ant pledo pievoje ir skaitymą..
Vis dar kompe saugau folder'į, pavadinimu "namai". Va, viena iš tų nuotraukų. Ir, ko gero, beveik ta diena, kai iš tų Namų išėjom.

Svajoju kada nors pati turėti tokius namus. Kurti gražią šeimą. Kada nors. Namus su dideliais langais, baltomis sienomis, pilnus saulės, muzikos ir Miesto Bažnyčių varpų skambėjimo. Su medinėmis grindimis, kurios einant maloniai girgžda, per kurias eiti norisi basai, nes parketas kutena padus... Namus, pilnus gerų žmonių, šypsenų ir juoko. Ir troškimo gyventi, judėti į priekį. Kada nors, kai užaugsiu, turėsiu daug pinigų ir nusipirksiu butą Tilto gatvėje, Septintame name.

Labanakt*

Kovo 10-oji, jau šeštadienis, beveik 1 a.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Nebe šveplas įrašas po šiokios tokios pertraukos.

Vis pasigriebiu vieną - kitą atokvėpį po aktyvaus laiko. Pastarąjį mėnesį nesuvokiu, ar gyvenu aktyviame laike, ar atokvėpyje. Tai yra, žinau, kad gyvenu aktyviame laike, tačiau viską lyg iš šono stebiu. Gal čia ta mikoplazma, kurią, tikiu, pagaliau sugausiu, kalta...

Pastaruoju metu jaučiuosi ir esu viena. Tikrai žinau, kad yra bent vienas (o greičiausiai ir daugiau) žmogus, kuris pasakytų, kad pati to norėjau. Durtų pirštu man į nosį, pasukiotų smiliumi ties smilkiniu.. Gal nusijuoktų. Ir pasakytų, jog taip man ir reikia. O aš nuleisčiau galvą žemyn ir tiesiog tylėčiau. Pati kalta. Gera diagnozė, net mikoplazmą 'perspjauna', regis.

Jeigu ką, nesiskundžiu. Tikrai ne. Tik panorau išsikalbėti. Ačiū, kad išklausei.

Tikiuosi greit grįžti su žiupsneliu gražios muzikos, kuria galiu pasidalinti. Tiesa, šiokią tokią porciją turiu. Iš anksto labai atsiprašau už visas nedideles klaideles - taip jau būna gyvo garso koncertuose, kad kartais emocija ima ir suvalgo tekstą, buvusį atmintyje ir tenka klysti. Bet juk tai taiiiiiip žmogiška. Gal kam nors patiks Bekešo Vilkų muzika, prie kurios ir aš prisiliečiu. Ir ne vien dainavimu..

Labanakt*