Apie dainas...

...kurios primena žmones. Arba derėtų sakyti atvirkščiai: ko gero, kiekvienas ryškesnį pėdsaką mano gyvenime palikęs žmogus, siejasi su kokia nors daina.

O šįvakar parkeliauja muzika iš tolimo laiko, 2010 metų žiemos... Ir tekstas iš ten. Tekstas ne mano, bet kaip kartais būna, atkeliauja vertimai, iš jausmo...

---

Ar kada...?


Negaliu prisiminti, kodėl subyrėjom...
Kartu ir visas gėris, kurį buvo lemta turėt.
Amžiams - skambėjo pažadas mūsų širdyse -
Dabar vis dažniau susimąstau, kur gi Tu..?

Ar kada perbėgu Tavo mintimis..?
Ar kada pabundi, ieškodamas manęs šalia..?
Ar bent kada perbėgu Tavo mintimis?!
Ilgiuosi...

O ta nuotrauka vis dar įrėminta,
Tavo žingsniai koridoriuose vis dar aidi
Galiu prisiekti, girdžiu Tavo balsą - iš proto veda.
Norėčiau, kad paskambintum...
Nes ilgiuosi...

(Daugiau) Jokios vienatvės ir skaudančios širdies.
(Daugiau) Jokių ašarų į pagalvę įsikniaubus.
(Daugiau) Jokių svajonių apie rytojų.
Grįžk atgal. Grįžk...

Ar kada perbėgu Tavo mintimis..?
Ar kada pabundi, ieškodamas manęs šalia..?
Ar bent kada perbėgu Tavo mintimis?!
Ilgiuosi...
Ilgiuosi...
Ilgiuosi...

---

Rašydama tekstus dainoms visad susimąstau, kiek privalau nusicenzūruoti? Kad nešokiruočiau kokiomis nors įžvalgomis tėvų, tėvų draugų, giminių ar apskritai labai kultūringų žmonių? Gal kas turite receptą, kiek gi galima sau leisti šiame departamente?
Na žinot, ne todėl, kad pati bijau raudonuoti prieš ką nors, bet labiau nenoriu, kad raudonuotų mano tėvai dėl atvirumo valandėlių dainose. Susimąstau. Visad. Patarkit.

Labanakt*

Apie tekstus...

...kuriuose atsispindi akimirkos jausmas.


Buvai mano širdies plakimas,
Mano pavasaris, žiema ir gyvenimas.
Mano sapno aidas,
Mano vynas, mano vėjas, mano juokas...

Paskutiniu metu tramvajai klaidžioja,
O naktinėse kelionėse - vien pragaro aistros,
Ir nežinau, kodėl ligšiolei taip keičias grafikai,
Jog kiekvienas tramvajus kasnakt būtent po Tavo langais sustoja...

Saulės vis mažiau, vakarai vis tamsesni,
Net prakeiktas mėnulis su manim apie Tave kalbėt nebenori..
Mano kišenėje - du grašiai, du laimę nešantys grašiai,
Bjaurus likimo pokštas, kad aš juos vis dar su savim nešiojuos.

Kažkas klausia, kaip sekasi..?
Kaip jautiesi..?
Kažkas karo žaidimuose vis dar laukiantis.
Kažkas - naktimis, gatvėse, tramvajais
Viršijantis greitį po Tavo langais - ten mes visad ir susitinkam.

Buvai mano širdies plakimas...
Mano pavasaris, žiema ir gyvenimas...
Mano sapno aidas,
Vynas, vėjas, juokas...


Teksto autorius - Zbigniew Książek. Vertimas nebūtinai tikslus - labiau "iš jausmo". Įkvėpimas - iš dainos Byłaś serca biciem.


Labanakt*

Apie rankas...

...ir kiek daug jos gali pasakyti.

Pasitaiko žmonių, kurių amžių itin sunku nusakyti iš veido, kūno sudėjimo ir išvaizdos apskritai. Tokiu atveju žvilgsnis nukrypsta į rankas, kurios dažnu atveju pasako viską, ką norėjai žinoti. Tai nebūtinai yra taisyklė, bet tikrai kažkas panašaus į tai, bent jau mano gyvenime.

Labai daug apie žmogų pasako tai, kaip jis sveikindamasis paduoda/paspaudžia ranką. Pasitaiko itin minkštai besisveikinančių, pasitaiko stipriau. Ir kalba eina tiek apie vyrus, tiek apie moteris. Pati esu tvirtesnio pasisveikinimo šalininkė, mėgstu sveikintis pilnu delnu. Viduje kiek suirztu, kai su manim besisveikindamas asmuo a la grakščiai pačiumpa už pirštų, o nykštį ir delną palieka nuošalyje. Bet tikrai nesiimu mokyti ir aiškinti, manausi neturinti teisės.
Šiek tiek šoku lindyhopą - labai daug priklauso šiame (o, ko gero, ir kituose) šokyje nuo to, kaip žmogus, su kuriuo šoki, paima tave už rankos. Iš tiesų, viskas nuo to priklauso.

Bet gerai, dabar Jūs galite stabtelėti ir paklausti, kodėl aš čia apie rankas..? Visas įkvėpimas iš šiandienos progos ir įvairiausių renginių. Imi žmogus ir susimąstai, kiek daug galima pasakyti susikibus rankomis.

Šitie dalykai, ko gero, prasideda šeimoje. Mano širdy nepaprastai didelę reikšmę turi susikabinimas rankomis įvairiomis progomis ir akimirkomis - prie Kūčių stalo, bažnyčioje, kalbant maldą "Tėve mūsų". Taip pat broliškai ir seseriškai susikabinus rankomis su mylimais broliais ir sesėmis skautuose. Prieš koncertą ar pasirodymą - su tais žmonėmis, kurie kartu eina į sceną...

Pirmą kartą priešspektaklinį ratą patyriau dar pradinėse klasėse, kada nuostabios mokytojos mus, besinervinančius dėl artėjančio pasirodymo prieš tėvus (ir ne tik) sustatydavo, mes susikibdavom ir pasidarydavo ramu. Staiga. Kokia tai jėga...

Taip pat beveik iki ašarų sugraudino kažkada sesės pasakytas dalykas: "Girma, tu pastebėjai, kad visose vaikystės nuotraukose laikai mane už rankos?" Ir išties. Mėginom pasvarstyti, kodėl... Gal dėl to, kad esu vyriausias vaikas šeimoje. Gal dėl vieno ne itin linksmo nuotykio vaikystėje - sesė yra išėjusi pasivaikščioti viena, būdama visai mažylė. Visi labai išsigandom tuokart. Aš, matyt, taip pat, tik nelabai pamenu. Visgi, pasąmonėje užsilikę tokie dalykai.

Vėlyvą vakarą žiūrėdama įvairius renginius, skirtus Baltijos Keliui ir Ukrainos Nepriklausomybės šventei, graudinausi. Nežinau, ar todėl, kad tai tiesiog gražu, ar todėl, kad jaučiu susikabinimo rankomis jėgą. Kaip dažniausiai ir būna, ataidi kokia nors eilutė tokiais momentais: "...už rankų susiėmę apjuoskim Lietuvėlę..."

Nebijokim paimti vieni kitų už rankos. Kartais tai - vienintelis dalykas, kurio tą akimirką trūksta.

Labanakt*

Apie žmones...

...kurių kiekvienas ieškome ir laukiame.

Juk nesvarbu, kur esi ir ką veiki - mums visiems norisi labai panašių dalykų:

- ramybės
- supratimo
- palaikymo
- jaukumo
- užtarimo
- paskęsti/priglausti glėbyje

Kiek žmonių, tiek receptų, ko gero, kaip visa tai turėti, kaip viso to pasiekti... Visi mes - skirtingi. Vieni silpnesni, kiti stipresni - ir ne, neturiu omeny fizinės jėgos. Vieni atviresni, kiti uždaresni. Vieni daugiau svajojantys, kiti mažiau. Ar sugebėsiu sau prisisvajoti artimą sielą..?

Ir čia ateina metas serui Stingui - vėl. Ir kūriniui, apie kurį užsiminiau vakar. Daina šiek tiek dilgteli paskutine eilute "...and You could learn to love me given time." Could You?

O aš..? Ką aš? Paprastas žmogus paprastu vidumi. Paprastais norais ir svajonėmis. Gyvenu paprastai, nes paprastai gyventi - gera. Pastaruoju metu daug mąstau.. Nėr blogai - užsirašo visos mintys, bus iš jų kas nors. Kada nors...

Labanakt*

Apie grožį...

...ir visa tai, kas į šitą žodį susideda.

Juk grožis - itin subjektyvu?
Juk visiems aišku, kad jei išorė graži, vidus gali būt pakirmijęs? Ir atvirkščiai..?
Juk jei moteris klausia vyro, ar ji gražiai atrodo, būtent jo atsakymas jai tuo momentu svarbiausias..?

Jei paprašyčiau dabar kiekvieno Jūsų pasidalinti:

- gražia daina;
- gražiu peizažu;
- gražiu žmogumi;
- gražia knyga;
- gražiu filmu...

Galėčiau tęsti ir tęsti. Juk iš kiekvieno gaučiau visiškai skirtingus sąrašėlius...

Mane visad sužavi širdies grožis, o dar labiau, jei šis dera su išore. Sąmoningai nerašau išorės grožiu, nes anaiptol ne vien tai turiu omeny. Pagaunu save užsispoksojusią į vienokį ar kitokį žmogų. Net žagteliu - juk nemandagu. Bet net nesugebu tą akimirką paaiškint, kas taip užhipnotizuoja ir patraukia. Yra tokių žmonių.

Pavyzdžiui, jau tikrai mano kažkada minėtas klipas Devendra Banhart gabaliukui "Brindo". Jau esu įspėjusi ir atsiprašinėjusi, kad klipe - kiek nuogybės, erotikos ir dar balažin ko. Gal šįkart nebeatsiprašinėsiu.
Vėl dalinuosi, nes mano akimis klipe yra du labai gražūs žmonės. Kaskart žiūrėdama šitas kelias minutes niūniuoju kartu ir užeina milžiniškas noras keliauti kur nors į pietų Europą, nusibrėžti juodas strėliukes virš viršutinių blakstienų ir ... tiesiog apie nieką negalvoti. Turiu dar kelis norus, bet pasilaikysiu juos sau - prisiminsiu priartėjus kelionėms į pietų Europą. Arba ne..

***

Visai nebijau
Tavo sielai atverti
Savosios durų.

***

Tik ar ateisi pasibelsti? Ar taip, kaip yra, ir paliksi? Atsklinda čia pono Gordono Sumnerio teksto aidas: I'm not asking for the moon... I've always been a realist. Turbūt turiu nusiraminti ir dar kartą sau pakartoti kelias gyvenimo tiesas apie laiką ir kantrybę. Taip.

***

Niūniuoju toliau...

Brindo este amor, un amor tan raro
Brindo este amor, un amor tan claro
Brindo este amor, un amor tan derepente
Brindo este amor, un amor tan diferente...

Labanakt*

Apie klausimus...

...į kuriuos nelemta išgirsti atsakymų.

Ar aš pakankamai stengiuosi?
Ar Jis taip pat apie mane galvoja?
Kas manęs laukia artimiausią pusmetį..?
Kaip išdrįsti?

Žiūriu į save veidrodyje ir klausimai vienas po kito slysta per veidą - vienus lydi šypsena, kitus - išgąstis. Viskam savas laikas ir sava vieta, juk taip..?

Praeitą savaitę turėjau didelį džiaugsmą sugrįžti į paauglystės prisiminimus ir vasaras - teko nuostabi garbė dalyvauti keliuose B. Dvariono DMM simfoninio orkestro koncertuose. Buvau Kintuose ir "Pasakoje", Giruliuose. Daug jausmų, daug emocijų, džiaugsmo, laimės, prisiminimų, kurie netikėtus dalykus širdyje žadina. Dėkinga už tokią galimybę mokytojams, gyvenimui ir visiems, prie šito prisidėjusiems.

Gavau pastabą, kad apleidau blog'ą. Pažadėjau taisytis. O tuo pačiu netikėtai sužinojau, kad esu skaitoma - miela malonu. Rašysiu.

Jau prieš kurį laiką įsitraukiau į haiku rašymą - naujas būdas trumpai skiemenimis išdėlioti mintis, jausmus ir užplūdusias emocijas. Dar neatėjo laikas įrašui su daugiau šitos kūrybos, bet du, jau įvertinti ne vieno žmogaus ir man pačiai nemažai reiškiantys - Jūsų teismui.


***

Atveriu langą,
Kad būt lengviau kvėpuoti
Tave sapnuojant.

***

Kartu su Tavim
Į gyvenimo upę
Sumerkti kojas.

***

Ir trumpai apie muziką.. Jei pritrūkot naujienų, paklausykit SOHN, RHODES ir Taylor McFerrin.

Labanakt*