...valstybinėse įstaigose.
Taip jau nutinka, kad karts nuo karto mano planai ir keliai veda pro VMI (Valstybinę Mokesčių Inspekciją). Na gerai, net ne pro šalį, o į pačią VMI. Kai susiruošiu ten keliauti, išbraukiu iš gyvenimo nuo pusvalandžio iki valandos, nes tą laiką prasėdžiu ir pralaukiu, kol suskambės skambutis ir švieslentėje prie kurio nors stalo pradės mirksėti mano numeriukas. Laukdama eilėje visada labai atidžiai stebiu dirbančias moteris (ir kartais būnančius pavienius dirbančius vyrus). Stebiu jų aprangą, makiažus, manieras.. Žinot, sudėjus detales iš tokio vakarykščio "pasisėdėjimo" į vienumą, tikrai gautųsi Woody Allen'o vertas kino šedevras.
Kadangi VMI buvau pakankamai anksti ryte (yra žmonių, kurie tokiu metu sau leidžia dar ramiai miegot - jei tik galiu, aš pati - tikrai tarp tų sau leidžiančių atsiduriu..), kiek po 9 a.m., dirbančių buvo nedaug. Bet viena už kitą įdomesnės. Tiesa, dirbo vienas vyrukas, bet jį man užstojo salės kolona, o lankstytis ir stebeilytis būtų buvę pernelyg nemandagu.
Iš pradžių stebėjau sceną, kai viena moteris bėgo kažko sveikint ar kažką kolegei atiduot. Kadras toks: vyresnio amžiaus moteris, apsirengusi nertinį, kuris išryškina ne tik privalumus, bet ir tai, ko galėtų neišryškinti. Su kablais (t.y. aukštakulniais - atleiskit, nesusilaikiau). Rankose čežantis plastmasinis maišelis su kažkuo panašiu į džiovintas gėles ar pan. - iš tolo neįžiūrėjau. Ir ji bėgo. Nuo stalo per salę, iki kitos salės. Ne ne, žodis bėgo čia netinka. Tipeno, o kablukai braukėsi per grindis ir leido garsą, panašų į "brūkšt brūkšt" arba "čiūžt čiūžt". Keista, kaip linoleume dryžių neatsirado. Viską vainikavo jos veidas - šypsena nuo ausies iki ausies ir tokia, kai sugalvoji kokią šunybę draugui iškrėsti ir žinai, kad jis labai smagiai reaguos.
Toliau - moteris, kuri gal penkias minutes ant kėdės atkaltės mėgino dailiai pakabinti savo ryškiai raudoną megztinį. Jau, rodos, viskas gerai, ji gali leisti sau sėstis ir dirbti, bet ne. Dar blogai guli rankovės.. Reikia pataisyt. Ir dar. Ir vėl. :)
O viską vainikavo moters, kuri mane aptarnavo, makiažas. Na taip, galit sakyti, kad aš bjauri, jog taip rašau, bet man tai tikrai priminė ištraukas iš kino filmo.. Akys "riebiai" apibrėžtos skystu laineriu (liaudiškai - provodke, o kaip lietuviškai - net neįsivaizduoju - shame on me) ir dėl pastarojo fakto, jos atrodo labai liūdnai, nes kampučiai nusvirę žemyn. Kažkuo susisiejo su Arlekinu tas vaizdelis. Beje, prie šios moters stalelio patekau ne pirmą ir ne antrą kartą. Bet atrodo ji visada taip pat.
Manau, kad valstybinėse įstaigose įtaisius kameras, galima būtų vėliau iš nufilmuotos medžiagos sumontuoti tikrai ne vieną smagų filmuką. :) Pažiūrėčiau. Bet visgi, džiaugiuosi, kad VMI tenka užtrukti ne ilgiau, negu valandą. Neištverčiau stebėdama tokius darbo tempus. :)
Visiems gero savaitgalio.
Labanakt*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą