...ir meilę/nemeilę jam.
Kartais nekenčiu rudens. Kai jis neša tik šaltį, veria iki paširdžių, stingdo kaulus ir verčia staugti vilku spoksant į pilnatį.
O kartais myliu rudenį. Kai protarpiais per debesis prasikala saulė, nutvieksdama geltonas medžių viršūnes.. Kai vaikas, pasipuošęs pačia gražiausia naivia šypsena įlekia į balą ir taškosi. O geltoni ir raudoni lapai mirguliuoja vandeny.
Šiandien eidama namo mačiau stebuklingos spalvos dangų. Lyg kas būtų pasteles paėmęs ir dosniai nutepęs dangų... Rausva, persikų spalva, melsva... Gelsva... Et. Kelias minutes stovėjau ir spoksojau užvertus galvą.
Ar drįstate žiūrėti nepažįstamiems žmonėms tiesiai į akis? Praeiviams mieste? Prie gretimo staliuko sėdinčiai raudonplaukei? Besišypsančiam vyrukui troleibuse..? O kaip elgiatės, jeigu nepažįstami drąsiai žiūri jums į akis? Nusukate jas? Nusišypsot? Kaip jaučiatės tokiais momentais? Aš pati labai mėgstu žiūrėt į akis. Ir mėgstu, kai žiūri atgal. Ir nusišypso. Vat tokiais momentais ruduo atrodo be galo gražus. Tos šypsenos.. Tas geltonumas ir raudonumas..
Supratau, kad visgi, darosi vis šalčiau ir neišsisuksiu neįsigijusi šilto šaliko.. Mėlyno. :) Žinau, kad pirksiu mėlyną.
Manau, kad atėjo laikas, kai pagaliau pasidalinsiu tuo, ką labiausiai klausausi pastaruoju metu.. Jeigu turit minčių ir komentarų, nesivaržykit. Man tikrai įdomu.
1. I Can't Make You Love Me - Bon Iver, Tank, Adele... [originaliai gabalėlis yra Bonnie Raitt. Kiekvienas gali išsirinkti variantą, kuris labiausiai patinka. Taip, žiauriai liūdnas kūrinys. Nieko negaliu sau padaryti. Atradau su ponaičio DJ Deeb pagalba..]
2. Stay - Hurts [ne, nenuvažiavau į koncertą. Turiu draugų, kurie duotuoju momentu yra Žalgirio arenoj, Kaune. Ir klausosi. Ko gero ten yra ir mano mokinys, kurio pagalba šitas gabaliukas buvo strigęs man į mintis ilgam.]
3. Use Somebody - Kings of Leon [kažin kaip, Leono Karaliai mano muzikiniuose dešimtukuose vis suranda sau vietą. Gal aš giliai širdyje būtent tokios muzikos gerbėja? Apie šitą gabaliuką priminė viena iš 2011 metų UK X-Factor'iaus perklausų, kur dainavo puikus vyrukas Lascell Woods. Gaila tik, kad nepraėjo iki Judges Houses..]
4. C'mon Talk - Bernhoft [už šitą dėkoju Vitalijui. Radau jo sienoje ir nuo tada klausausi tiek šito kūrinuko, tiek kitų Bernhoft'o darbų. Smagus vyrukas. Ir ne toks liūdnas, kaip kita 'mano muzika'..]
5. Broken - Lifehouse [nepamenu, kaip šitas atsirado grojamuose. Kažkas tikrai užrodė, todėl jei tai esate jūs, prašau prisipažinti. :) Vėlgi, liūdesio pilnas, bet ai, ką aš čia. Net nemėginsiu teisintis. Some like it sad.]
6. Lost In The World - Kanye West [aha, daugelis gali pakomentuoti, kad labai keista rasti mano sąrašiuke tokį kūrinį. Ačiū Mariukui už jį. Vakar parodė ir įsibedė 'kablys' į nugarą. Labai geras kūrinys. Yra ir daugiau gerų. Jaučiu, reikės į West'ą pasigilint..]
7. A Case of You - James Blake [kaip gi dešimtukas be Blake'o? Originaliai šis kūrinys sudainuotas Joni Mitchell. Bet aš, būdama beprotiškai įsimylėjus Blake'ą galiu pasakyti, kad šita versija man milijoną kartų gražesnė. Nuostabi. Live, be viso kito..]
8. Heavy In Your Arms - Florence and The Machine [šiame dešimtuke - pirmas iš kūrinių, kuriuos pasiėmė Twilight'o kūrėjai. Sunkus. Tamsus. Juodomis panagėmis. Toks sunkus, kaip Bjutiful.]
9. Possibility - Lykke Li [šiame dešimtuke - antras iš kūrinių, kuriuos pasiėmė Twilight'o kūrėjai. Netikėtai sklendžiantis ore. Nesvarumo būsenoj toks.. Ne..?]
10. Falling - John Frusciante [žaviausias dalykas - paveiksle nutapytas dangus yra lygiai toks, kokį mačiau šiandien eidama namo. Šitas kūrinys - Justo dėka atkapstytas. Visai netyčiom užkliuvau už jo ir taip ir pasilikau. Nepraeina nei viena diena, kad aš nepaklausyčiau šito gabalėlio. Ir vis dar manau, kad taip dabar skamba mano širdis.]
Toks būtų trumpas dešimtukas. Na, prie daugumos atlikėjų prirašyčiau dar bent po kelis kūrinius, kurie sukasi mano grojaraštyje. Jeigu kam įdomu - Bon Iver, Florence and The Machine, James Blake, Kings of Leon, John Frusciante (nuorodoj daug prisimaišę - neradau, kad būtų vien tik Frusciante)...
Ačiū, kad skaitot. Net jeigu ir nepakomentuojat nieko, vis tiek ačiū. Nesušalkit.
Labanakt*
2011 m. spalio 12 d., trečiadienis
2011 m. spalio 8 d., šeštadienis
Apie dirbančius...
...valstybinėse įstaigose.
Taip jau nutinka, kad karts nuo karto mano planai ir keliai veda pro VMI (Valstybinę Mokesčių Inspekciją). Na gerai, net ne pro šalį, o į pačią VMI. Kai susiruošiu ten keliauti, išbraukiu iš gyvenimo nuo pusvalandžio iki valandos, nes tą laiką prasėdžiu ir pralaukiu, kol suskambės skambutis ir švieslentėje prie kurio nors stalo pradės mirksėti mano numeriukas. Laukdama eilėje visada labai atidžiai stebiu dirbančias moteris (ir kartais būnančius pavienius dirbančius vyrus). Stebiu jų aprangą, makiažus, manieras.. Žinot, sudėjus detales iš tokio vakarykščio "pasisėdėjimo" į vienumą, tikrai gautųsi Woody Allen'o vertas kino šedevras.
Kadangi VMI buvau pakankamai anksti ryte (yra žmonių, kurie tokiu metu sau leidžia dar ramiai miegot - jei tik galiu, aš pati - tikrai tarp tų sau leidžiančių atsiduriu..), kiek po 9 a.m., dirbančių buvo nedaug. Bet viena už kitą įdomesnės. Tiesa, dirbo vienas vyrukas, bet jį man užstojo salės kolona, o lankstytis ir stebeilytis būtų buvę pernelyg nemandagu.
Iš pradžių stebėjau sceną, kai viena moteris bėgo kažko sveikint ar kažką kolegei atiduot. Kadras toks: vyresnio amžiaus moteris, apsirengusi nertinį, kuris išryškina ne tik privalumus, bet ir tai, ko galėtų neišryškinti. Su kablais (t.y. aukštakulniais - atleiskit, nesusilaikiau). Rankose čežantis plastmasinis maišelis su kažkuo panašiu į džiovintas gėles ar pan. - iš tolo neįžiūrėjau. Ir ji bėgo. Nuo stalo per salę, iki kitos salės. Ne ne, žodis bėgo čia netinka. Tipeno, o kablukai braukėsi per grindis ir leido garsą, panašų į "brūkšt brūkšt" arba "čiūžt čiūžt". Keista, kaip linoleume dryžių neatsirado. Viską vainikavo jos veidas - šypsena nuo ausies iki ausies ir tokia, kai sugalvoji kokią šunybę draugui iškrėsti ir žinai, kad jis labai smagiai reaguos.
Toliau - moteris, kuri gal penkias minutes ant kėdės atkaltės mėgino dailiai pakabinti savo ryškiai raudoną megztinį. Jau, rodos, viskas gerai, ji gali leisti sau sėstis ir dirbti, bet ne. Dar blogai guli rankovės.. Reikia pataisyt. Ir dar. Ir vėl. :)
O viską vainikavo moters, kuri mane aptarnavo, makiažas. Na taip, galit sakyti, kad aš bjauri, jog taip rašau, bet man tai tikrai priminė ištraukas iš kino filmo.. Akys "riebiai" apibrėžtos skystu laineriu (liaudiškai - provodke, o kaip lietuviškai - net neįsivaizduoju - shame on me) ir dėl pastarojo fakto, jos atrodo labai liūdnai, nes kampučiai nusvirę žemyn. Kažkuo susisiejo su Arlekinu tas vaizdelis. Beje, prie šios moters stalelio patekau ne pirmą ir ne antrą kartą. Bet atrodo ji visada taip pat.
Manau, kad valstybinėse įstaigose įtaisius kameras, galima būtų vėliau iš nufilmuotos medžiagos sumontuoti tikrai ne vieną smagų filmuką. :) Pažiūrėčiau. Bet visgi, džiaugiuosi, kad VMI tenka užtrukti ne ilgiau, negu valandą. Neištverčiau stebėdama tokius darbo tempus. :)
Visiems gero savaitgalio.
Labanakt*
Taip jau nutinka, kad karts nuo karto mano planai ir keliai veda pro VMI (Valstybinę Mokesčių Inspekciją). Na gerai, net ne pro šalį, o į pačią VMI. Kai susiruošiu ten keliauti, išbraukiu iš gyvenimo nuo pusvalandžio iki valandos, nes tą laiką prasėdžiu ir pralaukiu, kol suskambės skambutis ir švieslentėje prie kurio nors stalo pradės mirksėti mano numeriukas. Laukdama eilėje visada labai atidžiai stebiu dirbančias moteris (ir kartais būnančius pavienius dirbančius vyrus). Stebiu jų aprangą, makiažus, manieras.. Žinot, sudėjus detales iš tokio vakarykščio "pasisėdėjimo" į vienumą, tikrai gautųsi Woody Allen'o vertas kino šedevras.
Kadangi VMI buvau pakankamai anksti ryte (yra žmonių, kurie tokiu metu sau leidžia dar ramiai miegot - jei tik galiu, aš pati - tikrai tarp tų sau leidžiančių atsiduriu..), kiek po 9 a.m., dirbančių buvo nedaug. Bet viena už kitą įdomesnės. Tiesa, dirbo vienas vyrukas, bet jį man užstojo salės kolona, o lankstytis ir stebeilytis būtų buvę pernelyg nemandagu.
Iš pradžių stebėjau sceną, kai viena moteris bėgo kažko sveikint ar kažką kolegei atiduot. Kadras toks: vyresnio amžiaus moteris, apsirengusi nertinį, kuris išryškina ne tik privalumus, bet ir tai, ko galėtų neišryškinti. Su kablais (t.y. aukštakulniais - atleiskit, nesusilaikiau). Rankose čežantis plastmasinis maišelis su kažkuo panašiu į džiovintas gėles ar pan. - iš tolo neįžiūrėjau. Ir ji bėgo. Nuo stalo per salę, iki kitos salės. Ne ne, žodis bėgo čia netinka. Tipeno, o kablukai braukėsi per grindis ir leido garsą, panašų į "brūkšt brūkšt" arba "čiūžt čiūžt". Keista, kaip linoleume dryžių neatsirado. Viską vainikavo jos veidas - šypsena nuo ausies iki ausies ir tokia, kai sugalvoji kokią šunybę draugui iškrėsti ir žinai, kad jis labai smagiai reaguos.
Toliau - moteris, kuri gal penkias minutes ant kėdės atkaltės mėgino dailiai pakabinti savo ryškiai raudoną megztinį. Jau, rodos, viskas gerai, ji gali leisti sau sėstis ir dirbti, bet ne. Dar blogai guli rankovės.. Reikia pataisyt. Ir dar. Ir vėl. :)
O viską vainikavo moters, kuri mane aptarnavo, makiažas. Na taip, galit sakyti, kad aš bjauri, jog taip rašau, bet man tai tikrai priminė ištraukas iš kino filmo.. Akys "riebiai" apibrėžtos skystu laineriu (liaudiškai - provodke, o kaip lietuviškai - net neįsivaizduoju - shame on me) ir dėl pastarojo fakto, jos atrodo labai liūdnai, nes kampučiai nusvirę žemyn. Kažkuo susisiejo su Arlekinu tas vaizdelis. Beje, prie šios moters stalelio patekau ne pirmą ir ne antrą kartą. Bet atrodo ji visada taip pat.
Manau, kad valstybinėse įstaigose įtaisius kameras, galima būtų vėliau iš nufilmuotos medžiagos sumontuoti tikrai ne vieną smagų filmuką. :) Pažiūrėčiau. Bet visgi, džiaugiuosi, kad VMI tenka užtrukti ne ilgiau, negu valandą. Neištverčiau stebėdama tokius darbo tempus. :)
Visiems gero savaitgalio.
Labanakt*
2011 m. spalio 6 d., ketvirtadienis
Apie žmones...
...troleibusuose.
Šįvakar važiuodama namo įprastiniu 6-uoju maršrutu atsidūriau šalia be galo įdomaus vyruko. Rankose laikė didelę neploną knygą - kažkurios iš Liudvigo van Beethoveno simfonijų partitūrą. Kaip skirtukas tarp lapų įdėta medinė liniuotė. Ir vyrukas lūpomis šnabždėdamas ritmą pakankamai ekspresyviai dirigavo. Norėjau užkalbinti, paklausti, pas ką mokosi... :) Tokios smulkmenos praskaidrina vakarus. O kas smagiausia, jis gyvena per vieną - kitą kiemą nuo manęs. Ėjau už jo didžiąją dalį kelio iki namų. Labai mėgstu tokius gyvenimo perliukus. :) Be galo smalsu, kas jo galvoje skamba, nes mūsų keliams išsiskyrus ir jam palypėjus į kalniuką mačiau skėsčiojant rankomis, lyg labai ekspresyviai diriguojant. O puspalčio skvernai plaikstėsi vėjyje. :)
O šiaip.. Seniai nebuvau čia. Norėjau vis parašyti šį bei tą, tačiau susilaikydavau. Su laiku pradedi atsirinkti, ką rašyti, o ką geriau pasilaikyti sau arba vienam - kitam artimam draugui ar draugei. Artimiausiu metu parašysiu dar. Sudėsiu mane lydinčios muzikos gabalėlius.
Labanakt*
Šįvakar važiuodama namo įprastiniu 6-uoju maršrutu atsidūriau šalia be galo įdomaus vyruko. Rankose laikė didelę neploną knygą - kažkurios iš Liudvigo van Beethoveno simfonijų partitūrą. Kaip skirtukas tarp lapų įdėta medinė liniuotė. Ir vyrukas lūpomis šnabždėdamas ritmą pakankamai ekspresyviai dirigavo. Norėjau užkalbinti, paklausti, pas ką mokosi... :) Tokios smulkmenos praskaidrina vakarus. O kas smagiausia, jis gyvena per vieną - kitą kiemą nuo manęs. Ėjau už jo didžiąją dalį kelio iki namų. Labai mėgstu tokius gyvenimo perliukus. :) Be galo smalsu, kas jo galvoje skamba, nes mūsų keliams išsiskyrus ir jam palypėjus į kalniuką mačiau skėsčiojant rankomis, lyg labai ekspresyviai diriguojant. O puspalčio skvernai plaikstėsi vėjyje. :)
O šiaip.. Seniai nebuvau čia. Norėjau vis parašyti šį bei tą, tačiau susilaikydavau. Su laiku pradedi atsirinkti, ką rašyti, o ką geriau pasilaikyti sau arba vienam - kitam artimam draugui ar draugei. Artimiausiu metu parašysiu dar. Sudėsiu mane lydinčios muzikos gabalėlius.
Labanakt*
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)