Apie veidus...

...ir kiek kuris jų turi...

Raudonas lūpdažis. Smarkiai juodos blakstienos. Rausvi skruostai ir spindintis veidas.
Šypsena. Natūralus, gal kiek pavargęs veidas. Ir mėlynos akys.

Kaip po to imti ir atskirti, kuri moteris yra ta, tikroji..?

Paskutinėmis dienomis mintys veržiasi per kraštus. Kvėpuoju vasara, žydi jazminai, lyja lietūs, žmonės sukasi aplink.. Žvalūs, pavargę, alkani, sotūs.. Nuliūdę, laimingi, pikti ant savęs, krykštaujantys džiugiai.. Spalvų gama, kitaip nepasakysi. O kur dar muzika, vis kitaip skambanti, vis apie kitką kalbanti. Ir klausantys žmonės. Nėra nieko gražiau, kai dainavimas klausančiajam sukelia nenupasakojamas emocijas.. Kai matai, kad akys dega, šypsena nenuslenka nuo lūpų. Dainuočiau ir dainuočiau..

Laisvą minutėlę prieš kelias dienas griebiausi rašiklio ir popieriaus. Tai, kas gavosi, truputį per aštru. Niekaip nesugebu 'apkramtyti' teksto, kad ne tik aš ar dar vienas - kitas suprastų. O kita vertus, gal ir nereikia? Situacija reikalaujanti apsisprendimo. Jei tik apsispręsiu..

Kryžkelė. Aš joje. Ar pas Tave, ar nuo Tavęs..? Protingi žmonės kalba, kad jei bėgi, vejasi. Ar vytumeis?

Labanakt*

Apie tikėjimą...

...savimi, žmonėmis ir muzika.

And I think to myself.. - music moves in misterious ways.

Būna kartais, kad lipi į sceną, dainuoji, atiduodi save.. O atgal negauni nieko. Nei iš kolegų, nei iš klausytojų - lyg miške sau rėkautum. Tokie pasirodymai priverčia atsidusti ir tą pačią minutę viską paversti darbu. TIK darbu.
O būna kartais, kad lipi į sceną, dainuoji, atiduodi save.. O iš publikos VIS DAR negauni nieko. Tačiau tą minutę supranti, kad VISKĄ gauni iš tų, kurie groja kartu. Ir tą pačią minutę užpildo begalinė šiluma ir džiaugsmas. Kaip mažam vaikui norisi strykčioti, spygčioti, ploti katučių.. Verstis kūliais. Taip, malonus jausmas. Tada pameti visus jaudulius, abejones ir pasitiki. Savimi, žmonėmis ir muzika, kuri tą akimirką skamba ir sklando išvien.
Maloniai ir giliai atsidūstu ir tiems žmonėms sakau AČIŪ.

Taip pat jau kurį laiką pastebiu vieną dalyką ir stengiuosi juo vadovautis.. Nes manau, kad iš to susideda pilnavertis gyvenimas ir įvairiausi santykiai jame. Turiu omenyje įvairius santykius su įvairiais žmonėmis. Man atrodo, kad pasaulyje egzistuoja, vadinkime, 'energijos ratai'. Imi - duodi. Klausai - kalbi. Aš mėgstu stebėti asmeniškuosius ratus, nes manau, kad iš to viskas lipdosi. Tai yra iš asmeniško bendravimo - su vienu, su kitu, su trečiu.. Su kiekvienu vis kitaip, asmeniškai. Bet principas tas pats.. Jeigu duodi, tikiesi gauti.. Jeigu gauni - duodi atgal. Tiek pat, arba net daugiau. Juk be galo malonu.
Gal kas nors pasakys, kad esu lengvabūdė, per atvira, per gera, džiugiai vaikiška, etc. Na, ok, jeigu taip manot, padiskutuokim. Pasidalinkim nuomonėmis. Tai - irgi ratas. :)

Siunčiu visiems vasariškus linkėjimus. Ir pasižadu artimiausiu metu pakalbėti apie klausomiausius gabalėlius.

Labanakt*

Apie teatrą...

...ir kaip jis kvepia.

Praeitą penktadienį išleidom pradinukus. "Lėlės" teatre parodė finalinį spektaklį. Brolių Martinaičių "Avinėlio Teismą". Seną kaip pasaulis, bet vis dar nepaprastai mielą ir aktualų. :) Tokie dalykai išlaiko savo vertę ir išlieka aktualūs. Ilgai.
Prieš pat spektaklį vienas iš mano choristėlių pametė iš kartono pagamintą medžio lapą, kurį turėjo turėti visi, dainuojantys chore.. Belakstydama po užkulisius, iš vieno scenos krašto į kitą, stabtelėjus atsidusau ir giliai įkvėpiau.. Ir pajutau "teatro kvapą". Ir atgimė vaikystė. Džiaugsmas, nepaprasta vaikiška laimė, kai nuo 5 metų turi galimybę suktis teatre.. Dramos, Operos.. Gavus drabužinę, kur prieš spektaklius grimuojasi 'tikros aktorės', tarsi ritualą atliekant būdavo peržiūrėti visi stalčiai.. Pauostytos visos pudrinės, 'patikrintos' visos lūpdažių spalvos. Vajė. O tas užkulisių kvapas.. Juodai dažytos scenos lentos, kulisų perskyros.. Ilgos juodos medžiagos, kvepiančios ne kuo kitu, o Teatru. Ir tada imu ir suprantu, kad turėjau puikią vaikystę. Ir mane tikrai supras tie, kurie kartu siautė po operhauzo koridorius, drabužines, užkulisius.. :) Užsinostalginau. Ech..

O būdama jau mokytojyčių gretose, suprantu, kokį milžinišką darbą tuomet dirbo visos su mumis buvusios mokytojos. Kiek streso kainavo kosintis vaikiukas chore.. Kiek energijos būdavo įdėta norint sudiriguoti taip, kad vaikiukai suprastų, įstotų, ritmiškai sudainuotų.. O kiek energijos, balso, nervų įdėta į šokio scenas? Bet žinot, kiek nedaug reikia, kad visa tai atsipirktų? Pamiršti visą stresą, nervus, pyktį ir nerimą kai koks vaikiukas, antrokas 'kruopelytė' prieina ir sako: "mokytoja, jūs taip gražiai šiandien atrodot.." Nežinau, turbūt mieliau gali būti, kai vaikas tai pasako savo mamai.. :)

Jau kelis mėnesius (negaliu pasakyti, kiek tiksliai, gal kokius 4ris) esu pametus galvą dėl vieno kūrėjo. Spėju, kad negrįžtamai. Tai būtų James Blake. Kai kurie sako, kad bijotų patekti į jo galvą, nes pasiklystų ten ir nesusitvarkytų su tuo, ką sutiktų. Kai kurie sako, kad norėtų patekti į jo galvą ir nebijotų. Aš iš tų nebijančių. Man kartais vis susirodo, kad mano galvoj kartais panašūs dalykai dedasi, tik aš dar neatradau būdo, kaip tai pateikti. Nieko, ateis dar tam laikas. O tuo tarpu siūlau pasiklausyti: Wilhelm Scream, A Case Of You, I Never Learnt To Share (LIVE) ir šiaip visko, ką galite rasti, nusipirkti, parsisiųsti, susijūtūbinti.. Pageidautina, kad aparatūra, per kurią klausysite, gerai atkurtų žemus dažnius. Ir linkiu, kad patiktų. Kompanijoje bus smagiau važiuoti į koncertą kur nors Londone.. :)

Artimiausiu metu šiaip pasidalinsiu mylimos ir klausomos muzikos list'u. O tam kartui..

Labanakt*