...kurie ateina, kai visiškai nesitiki.
Prisiminsiu bučinius,
Lūpas, atviras meilei.
Kaip Tu man davei
Viską, ką turėjai
Ir kaip aš
Pasiūliau Tau viską, kas
Buvo iš manęs belikę.
Ir prisiminsiu nedidelį Tavo kambarį,
Jausmą, kad tai Tu,
Šviesą, srūvančią pro langą,
Tavo įrašus,
Tavo knygas,
Mūsų rytinę kavą,
Mūsų vidurdienius, mūsų naktis,
Mūsų kartu ištaškytus kūnus
Miegant...
Mažytes tekančias sroves -
Betarpiškas ir amžinas.
Tavo koja, mano koja...
Tavo ranka, mano ranka...
Tavo šypsena ir Tavo šiluma,
Kuri vėl leidžia man
Juoktis.
Už įkvėpimą ačiū Tau ir Bukowskiui.
Labanakt*
