...ir meilę.
Yra jausmų, kurių negali nejausti. Anksčiau ar vėliau tai suvoki.
Yra jausmų, kurių negali paaiškinti, nes tiesiog nereikia jokio aiškinimo. Konstanta.
Yra jausmų, kurie kartu ir stato, ir griauna. Ir tai yra gerai.
Žiūriu į save veidrodyje ir klausiu, kas esu, kur einu? Plačiai atmerktom akim, tiesia nugara, užtikrintai. Kaip toli dar eisiu? Kaip iki Amerikos? Kaip iki Mėnulio? Kaip iki Saturno?
Akimirkų, kai nesu tiesia nugara, kai akys merkiasi ir upeliai srūva skruostais, nemato niekas. Nesididžiuoju tuo, nesigiriu. Sunku, kai skauda. Bet taip turi būti. Nupuoli, kad keltumeisi.
Tik kaip kvėpuoti laisviau, kai kartais dusina..?
Tik kaip matyti ryškiau, kai kartais spalvos liejasi..?
Tik kaip girdėti garsiau, kai norisi užsidaryti nuo visų aplinkos garsų..?
Tikiu ir viliuosi.
Ir myliu.. myliu.. myliu.. Su kiekvienu žingsniu, kiekvienu blakstienos virptelėjimu, kiekvienu sakiniu, nusėdusiu dainos tekste. Auginanti ta meilė. Gryninanti ir skaidrinanti.
Sun and Moon.
Labanakt.
