...gandas ir negandas. Apie žmones, apie vietas, apie daug ką.
Įdomu, iki kada žmogus auga, o kada jau pradeda senti? Ar įmanoma ir augti, ir senti vienu metu? Čia labiau retorika, atsakysit Jūs man. Ir nutilsim visi.
Seniai čia nebuvau. Jau net nebeprisimenu visko, apie ką tiek daug kartų norėjau parašyti. Bet, kaip sako, jeigu neparašiau, vadinasi nelabai reikėjo. O dabar ėmė ir prisireikė žiemai užklupus... Išsisakyt, išsirašyt, nusiimt minčių spiečių nuo smegenų.
Buvau Paryžiuj. Pirmą, tačiau tikrai ne paskutinį kartą. Kai manęs klausia "tai kaip?" atsakau, kad kaip filme. Nes išties, kiekvienas ten praleistas vakaras, mano nuomone, vertas bent jau trumpo metro filmuko. Sutikti žmonės, vietos, kuriose buvau, garsai, kvapai ir aplinka...
Daugybę kartų sugavau save nesąmoningai uodžiančią orą - kažkokia pasąmoninga trauka prie įvairiausių aromatų (kuriuos ne visada aromatais pavadinsi, cha...). Ir iš ties, kiekvienas miestas savaip kvepia. Žinoma, dar priklauso nuo metų laiko, bet yra tokie niekada nedingstantys ir nesikeičiantys kvapai. Pavyzdžiui, jeigu man reikėtų pasakyti kelis kvapus, kaip kvepia Vilnius, aš nedvejodama atsakyčiau, kad jis man kvepia grindiniu po lietaus ir traukiniais.. Traukinių kvapas tai tas toks, kuris niekada nesikeičia.. Kurį jaučiau nuo vaikystės - nesvarbu, žiema ar vasara buvo. Gal todėl, kad ir tada, ir dabar, netoli stoties gyvenu ir vėjai tą aromatą atneša. Londonas turi specifinį Underground'o kvapą, kurio, pavyzdžiui, neturi Paryžiaus Metro. Paryžiaus Metro gerokai trenkia (vaje, kaip neromantiška) šlapimu. Atleiskit, jei kam apetitą sugadinau... Beje, tuo pačiu neretai trenkia ir Paryžiaus tarpuvartės, kiemai ir gatvės. Bet čia taip turi būti, priimu tai kaip esamybę. Negali juk Paryžius kvepėti tik kruasanais, kuo, beje, tikrai taip pat kvepia.
Visus tris vakarus praleidau labai skirtingai. Pirmą vakarą buvo a la filmas "Midnight in Paris" su šampanu, salonine muzika ir prabanga. Antrą vakarą dalyvavau tarsi kokiame miuzikle - pradedi dainuoti, o priešais ir greta esančiuose namuose prasiveria langai, stoglangiai ir iš ten pasigirsta žmonių balsai, klausiantys, kas esu ir iš kur aš... Labai smagu. Trečią vakarą tikrai buvau romantiniam filme su šiokiu tokiu gero underground'inio bliuzo prieskoniu. Aaaah. Noriu dar.
Ir turiu padėkoti (nesvarbu, kad retoriškai ir "į orą") Paryžiaus pašto dėžučių tvarkytojams ir paštui - visi adresatai gavo, ko nusipelnė.. :))
Ir labiausiai noriu padėkoti Gyč* už tai, kad taip mane globojo ir neleido panikuot.
O pabaigai - nelabai ką galiu papasakoti apie tai, kaip yra dabar, nes galvoju, kad nebūtinai reikia. Vis pasidžiaugiu, kad aplink turiu puikių žmonių, kurie palaiko, rūpinasi, pataria, paskambina, kai to visiškai nesitiki ir praskaidrina nuotaiką, pavaišina kava, atsiunčia nuorodą su kokia nors stebuklinga daina, apkabina, netikėtai pasako komplimentą... Tai padeda nesustoti. Nors šiuo metu toks pauzių ir pertraukų metas - visgi, gerai, kad šitam buvo pasiryžta ir įgyvendinta. Atsiprašau už nekonkretumą. Viskas tik į gerą.
Būsiu geresnė, būsiu kantresnė, būsiu ramesnė, būsiu linksmesnė. Būsiu.
Labanakt*
P.S. Kantrybės Jums, gerbiamieji, išsikasinėjant savo mašinas iš pusnų kasryt ateinančius mėnesius... ;)
