Gruodžio 17-oji, pirmadienis, 2:40 a.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie nieką ir, tuo pačiu, viską.

And it hit me again.

Negali visada būti, kuo gaunasi, kartais reikia labai pasistengti ir būti tuo, kuo kiti mano, esą reikalinga. Būna situacijų, kai tai - beveik teisinga. Būna situacijų, kai tai - žeidžia. Nieko, išsiverki ir praeina.

Gal čia mano didžiulis minusas ir silpnybė, kad nerašau žmonėms pažymių. O gal dėl to aš ir esu aš. Niekas kitas.

Kad jau skaitot, pažiūrėkit mano ir komandos, kurią be manęs dar sudaro Vytas, Juozas, Romas, Martynas ir Armas, darbą, pavadinimu "TIK LEISK". Tikriausiai jau pasitaikys mačiusių. O jei ne - valio.

Labanakt*

Gruodžio 9-oji, sekmadienis, 8:10 p.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie atgaivas.

Žiemą kartais supranti, jog esi netoli sąstingio. Kas atgaivina?

Gražūs žmonės.
Ilgi pokalbiai.
Karštas vynas.
Traukinių kvapas netikėtai sugautas vidury nakties nuvargus po darbų grįžtant namo.
Kai kas nors pasako, kad Tu gražus (-i).
Kai kas nors pasako, kad Tave myli.
Kai ima ir pasiseka.

Ir..... muzika. Pavyzdžiui štai tokia. Su žiemos jausmu.

Pastarojo meto klausomiausias albumas - "If On A Winter's Night...." Būtinai pasiklausykit, kas mėgstat šį serą ir kas neatradot žiemos pilnatvės.


Labanakt*

Gruodžio 8-oji, jau šeštadienis, 1:57 a.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie žiemą, vėjus ir žvakes...

...ir atėjo žiema. Aš džiaugiuosi. Savotiškai, bet džiaugiuosi.

Gyvenimas rodo, kad niekur nereikia skubėti. Kad reikia naudotis galimybėmis, kurios pasitaiko. Kad reikia nebijoti naujų žmonių, naujų dalykų, kad negalima užsidaryti.
Sniegas į sielą atneša baltumą ir švarą - taip, poetiškai čia rašau, bet šitaip jaučiu šįvakar. Vis dar nutinka tokie dalykai, kaip vaikystėje - sningant norisi užversti galvą į dangų, užsimerkti ir skaičiuoti, kiek snaigių ant veido nukris... Arba išsižioti. Taip kvaila, bet taip miela ir jauku...

Artėja persikraustymo metas.. Paliksiu namus, kuriuose gyvenau virš 5 metų.. Juose buvo visko - visų pirma, savarankiško gyvenimo pradžia. Svarbiausias žingsnis suaugant... O toliau - buvo džiaugsmo, buvo liūdesio. Buvo "pilna troba" ne kartą, o buvo akimirkų, kai namuose būdavo ypatingai vieniši žmonės. Priimu tai, pripažįstu tai. Šiek tiek liūdna, bet kartu ir įdomu, kaip bus kitur. Gal kiek nedrąsu... Bus matyt.

Pastaruoju metu mano mėgstamiausia daina yra Hounds of Winter. Viskas pritinka šitai žiemai... Ir gruodis, ir tamsu, ir vėjai... Bet muzika sušildo, būtent tokia. Kad ir kiek susižaviu naujais atlikėjais, naujomis dainomis ir pan, grįžtu prie sero Sumner'io vėl ir vėl. Ir taip bus visą gyvenimą, esu tuo tikra. Nes jaučiu, kad niekas manęs neprivers nustoti mėgti jo muziką. Čia viskas elementariai genialu. Ir tie keli gyvi koncertai, kuriuose teko laimė būti, tai tik patvirtino..
Vakar kaip tik kalbėjom su keliais muzikantais apie gebėjimą apsiverkti klausant ką nors gražaus iki negalėjimo. Tai galiu prisipažinti, kad man daug nereikia... Tiksliau, man reikia visai nedaug... Turiu širdy tokį siūlelį, kurį timpteli nata viena - kita, ir viskas, ašarytės rieda skruostais. Kaip savo mokinukams sakau - kiekvieno emocinis jautrumas - skirtingas...

Ir dar... Pastaruoju metu pastebiu, kad kai kurie žmonės man atrodo ypatingai gražūs. Nejučiom pradedu spoksoti, o po to susigriebiu, kad tai juk nemandagu... :) Ką atneš žiema? Jau atnešė kelias įdomybes, pastarąją savaitę - vieną puikų vakarą, pilną žvakių... Iki šiol šypsausi prisiminus - viskas buvo labai įdomu, tikrai kartočiau dar ir dar. Pagyvensim - pamatysim. Svarbiausia - puikūs žmonės, kurie buriasi aplinkui. Įdomūs, žavūs, faini... Jėga.

Nesušalkit, mieli mano...

Labanakt*