Apie susitikimus...

...kurie būna per anksti, labai laiku, arba per vėlai.

Vakar vakare dalyvavau klasiokų susitikime. Buvo išties miela pamatyti tuos veidus, ypač todėl, kad su kai kuriais iš jų dvylika metų teko minti tą patį slenkstį. Su kai kuriais - mažiau. Bet tai nereiškia, kad jie buvo mažiau pasiilgti.

Kažkodėl pasirodė, kad tai, ką kažkuris iš klasiokų ar klasiokių pasakė, gali būti tiesa.. Šiek tiek per anksti susitikom - visi nei kiek nepasikeitę. Aš sakyčiau, beveik nepasikeitę. Kai kurių akys šiek tiek vyresnės, nei kad buvo dvyliktoje klasėje. Dėl vieno džiaugiuosi - visi atrodo atradę save. O jei dar ne save, tai drąsos, kurios vedini keičia ką nors savo gyvenime. Pvz.: meta mokslus, kurie niekada per daug nepatiko ir pradeda naujus, įtikina tėvus, kad menininko duona ne tokia jau karti, kaip gali pasirodyti.. Et, bus įdomu, kai prasidės vestuvės ir vaikai. Turiu nuojautą, kad greitai. Reikėjo vakar susilažinti su kuo nors, kas bus pirmas.. :)
Ir visgi, tų prisiminimų, kurie grįžta iš kokios penktos - šeštos klasės niekas nenustelbs. Vakar pasijuokėm, o koookios būdavo diskotekos, o kokios šunybės per pertraukas. Grįžčiau vienai dienai į tuos metus, kad dar kartą pajusčiau viską, kas buvo.

Važiuodamos su Skaiste į tą patį susitikimą, klausėmės F.Sinatros - odiev, kokiom Kalėdom pakvipo. Mandarinai, šiek tiek kvepiančios žvakės ir imbieriniai meduoliukai. Laukiu nesulaukiu..

Nesušalkit, labanakt*