Apie žiemos rytus...

...arba "Kelintą valandą darbą pradeda Gatvių Barstytojai".

Šįryt teko išlįsti laukan anksčiau, negu norėjosi. Nors iki tikslo eiti teko apytiksliai kilometro atstumą, spėjau sušalti į varno nagą. O kur dar faktas, kad eiti teko slidinėjant ir dedant visas pastangas, kad neparkrisčiau žemėn.. Oj, kaip smagu buvo. :) Išties, turėjo būti linksma tiems, kurie galbūt matė mane pro langą.. Skeryčiojausi kaip ožka ant ledo. Net pačiai juokinga buvo. :)

Namo keliavau jau kiek šilčiau, nes saulė tuo metu kiek aukščiau kybojo. Eidama myniau į rudo smėlio krūvas, kurios, tiesą sakant, gerokai taisė man nuotaiką. Šaligatvis buvo nubarstytas tiesiog genialiai: kas kelis metrus (kartkartėmis tankiau) išilgi kauburiai smėlio. Lyg dryžiai kokie. Tada susimąsčiau: ką galvoja Gatvių Barstytojai.. Gal skuba, todėl tikisi, kad žmonės smėlį patys išsimindys po visą šaligatvį..? Et, niekada negali žinoti. :) Idealiai aplinkai reikia idealių darbuotojų. Ir visose srityse taip. Sklinda gandas, kad puikiausi savo srities specialistai - japonai. Kad ir kokį darbą turėtų, stengiasi būti geriausi. Šlavėjas - pats geriausias. Virėjas - tobulas šefas. Turiu seną-gerą draugą Tekančios Saulės šalyje - reikės kada paklausti, kaip ten su žmonėmis reikalai.. :)

Neseniai sužinojau, kad Vilniaus miesto savivaldybė įrengė nemokamas čiuožyklas daugelyje seniūnijų. Šiai žieminei atrakcijai "panaudotos" mokyklų sporto aikštės, krepšinio aikštelės, tvenkiniai... Plačiau galit pasiskaityti Vilniaus miesto savivaldybės interneto puslapyje. Tai dabar tereikia susiruošti ir nuvažiuoti pačiūžų. O tada - į trasą. :)
Gal jau kas išbandėte kurią nors iš tų čiuožyklų? Parašykit įspūdžius. :)

Net smagiau gyventi, kai saulė taip skaisčiai šviečia.
Nesušalkit, pyu*