...ir atėjo žiema. Aš džiaugiuosi. Savotiškai, bet džiaugiuosi.
Gyvenimas rodo, kad niekur nereikia skubėti. Kad reikia naudotis galimybėmis, kurios pasitaiko. Kad reikia nebijoti naujų žmonių, naujų dalykų, kad negalima užsidaryti.
Sniegas į sielą atneša baltumą ir švarą - taip, poetiškai čia rašau, bet šitaip jaučiu šįvakar. Vis dar nutinka tokie dalykai, kaip vaikystėje - sningant norisi užversti galvą į dangų, užsimerkti ir skaičiuoti, kiek snaigių ant veido nukris... Arba išsižioti. Taip kvaila, bet taip miela ir jauku...
Artėja persikraustymo metas.. Paliksiu namus, kuriuose gyvenau virš 5 metų.. Juose buvo visko - visų pirma, savarankiško gyvenimo pradžia. Svarbiausias žingsnis suaugant... O toliau - buvo džiaugsmo, buvo liūdesio. Buvo "pilna troba" ne kartą, o buvo akimirkų, kai namuose būdavo ypatingai vieniši žmonės. Priimu tai, pripažįstu tai. Šiek tiek liūdna, bet kartu ir įdomu, kaip bus kitur. Gal kiek nedrąsu... Bus matyt.
Pastaruoju metu mano mėgstamiausia daina yra Hounds of Winter. Viskas pritinka šitai žiemai... Ir gruodis, ir tamsu, ir vėjai... Bet muzika sušildo, būtent tokia. Kad ir kiek susižaviu naujais atlikėjais, naujomis dainomis ir pan, grįžtu prie sero Sumner'io vėl ir vėl. Ir taip bus visą gyvenimą, esu tuo tikra. Nes jaučiu, kad niekas manęs neprivers nustoti mėgti jo muziką. Čia viskas elementariai genialu. Ir tie keli gyvi koncertai, kuriuose teko laimė būti, tai tik patvirtino..
Vakar kaip tik kalbėjom su keliais muzikantais apie gebėjimą apsiverkti klausant ką nors gražaus iki negalėjimo. Tai galiu prisipažinti, kad man daug nereikia... Tiksliau, man reikia visai nedaug... Turiu širdy tokį siūlelį, kurį timpteli nata viena - kita, ir viskas, ašarytės rieda skruostais. Kaip savo mokinukams sakau - kiekvieno emocinis jautrumas - skirtingas...
Ir dar... Pastaruoju metu pastebiu, kad kai kurie žmonės man atrodo ypatingai gražūs. Nejučiom pradedu spoksoti, o po to susigriebiu, kad tai juk nemandagu... :) Ką atneš žiema? Jau atnešė kelias įdomybes, pastarąją savaitę - vieną puikų vakarą, pilną žvakių... Iki šiol šypsausi prisiminus - viskas buvo labai įdomu, tikrai kartočiau dar ir dar. Pagyvensim - pamatysim. Svarbiausia - puikūs žmonės, kurie buriasi aplinkui. Įdomūs, žavūs, faini... Jėga.
Nesušalkit, mieli mano...
Labanakt*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą