Kovo 11-oji, beveik pirmadienis, 10:46 p.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Įrašas apie Nepriklausomybę, skylėtą širdį ir senus Namus.

Su Švente. Šiandien visa uniformuota skubėdama į Vilniaus Arkikatedrą pagalvojau sau, jog nepasisekė mums su švenčių datomis. Kodėl taip pagalvojau? Na, sausio 13-oji - kasmet galvoji, ar nušalsi kojų pirštus kur kokiam nors renginyje stovėdamas.. Vasario 16-oji - laaaaabai panašu. Kovo 11-oji - hm, nebesuprantu, lietus čia ar vėl sniegas.. Murzina šventė šiandien. Parėjus nusivaliau batus. Bet Lietuvos Respublikos Himnas Katedroje nuskambėjo itin didingai ir šventiškai. Nesvarbu, kad tonacija buvo 'padebesinė', greičiausiai net aukščiau, nei originali.. Turbūt vargonininkui buvo patogiau anoj groti.

 Širdis skylėta labiau, negu bet kada. Gal tas beateinąs pavasaris kaltas? Vitaminų trūkumas, pilnatis, magnetinės audros... Vaje, taip ir ligas sau įsikalbėti ir diagnozuoti įmanoma. Bet tokiais vakarais, kaip šis, kai prisimeni, kad ten viduj kažin ką skauda, liejasi eilės, melodijos, dainos.. Tai kas, kad su liūdesiu..? Kada nors, kai jos išvys dienos šviesą, gal atsiras koks ašarojantis klausytojas, kuris paašaros kartu su manimi. O jei ir ne, tai ką dabar..?

Vakar prieš užmigdama ilgai stebeilijau į ant sienos šokančią blausią gatvės lempos šviesą.. Ir iš pasąmonės išplaukė prisiminimas apie Tilto gatvės rytus. Vasaros rytus... Kai vaikų kambaryje vis dar miegodavom visi trys - 'mažieji' dviaukštėje lovelėje, o aš ant atskiros... Nesuprantu, kas mane priversdavo keltis taip anksti, gal Katedros varpai ataidintys pro langą... Gulėdavau ir stebėdavau kaip ant sienos lėtai atsirasdavo pirmas virš stogo išlindęs saulės spindulys.. Ir geltona dėmė didėdavo, plėsdavosi sulig kiekviena sekunde. Dar prisiminiau, kaip tvankiais vasaros vakarais mama ateidavo į kambarį ir ant kiekvieno mūsų purkšdavo vandenį, kad lengviau užmigtumėm. Tilto gatvės namai buvo stebuklingi. Galėčiau visą knygą apie juos parašyti, man atrodo.. Visą knygą atsiminimų. Apie slyvas, apie kaimynus, apie šokinėjimą per gumytę, apie 'Aukščiau Žemės'.. Apie gulėjimą ant pledo pievoje ir skaitymą..
Vis dar kompe saugau folder'į, pavadinimu "namai". Va, viena iš tų nuotraukų. Ir, ko gero, beveik ta diena, kai iš tų Namų išėjom.

Svajoju kada nors pati turėti tokius namus. Kurti gražią šeimą. Kada nors. Namus su dideliais langais, baltomis sienomis, pilnus saulės, muzikos ir Miesto Bažnyčių varpų skambėjimo. Su medinėmis grindimis, kurios einant maloniai girgžda, per kurias eiti norisi basai, nes parketas kutena padus... Namus, pilnus gerų žmonių, šypsenų ir juoko. Ir troškimo gyventi, judėti į priekį. Kada nors, kai užaugsiu, turėsiu daug pinigų ir nusipirksiu butą Tilto gatvėje, Septintame name.

Labanakt*