Apie kūrybą...

...ir muziką.

Kaip gera rašyti tekstus ir melodijas, kai suvoki, kad galutinis rezultatas pasiekia žmones.. Jie dalinasi daina, video, cituoja ir dėkoja už atvirumą ir šilumą. Norisi tęsti.

Kaip gera rašyti tekstus ir melodijas, kai turi, kas įkvepia.. Ačiū. Padėkosiu ir gyvai.

Kaip gera suvokti, kad su visa komanda padarėm milžinišką darbą. Ir kad komanda yra puiki - žmonės, su kuriais galiu dalintis abejonėmis, tartis, diskutuoti ir taip rasti geriausią sprendimą.

Jeigu kas nerandat gražių dainų pastaruoju metu, rekomenduoju paklausyti šitų, o gal patiks (?):


1. Nicole Scherzinger - Run

2. Johnny Cash - Hurt

3. Jessie Ware - Say You Love Me

4. Joni Mitchell - Help Me

5. Hiromi Uehara - Place To Be

6. Daughter - Youth

7. Możdżer Danielsson Fresco - Incognitor

Vėl septynetas. Nors ir retai, bet užtikrintai.

Paklauskit manęs, kai baigsis šita savaitė, ar aš dar gyva. Ačiū.

Labanakt*

Apie pilnatis...

...ir jose beblūdijančius.

Žinot, buvo (o gal tebėra) toks internetinis puslapis "ar jau penktadienis?" Kai į jį užeidavai, ekrane iššokdavo "Dar ne" ar kažkas panašaus..
O tai, ar jau pilnatis, išmatuoti ir paaiškinti galima įvairiais būdais. Dirbdama mokytoja pastebėdavau, kaip nuo proto šiek tiek nučiuožia vaikai. Dabar viską matuoju tuo, kiek kartų per dieną vairuodama garsiai pasakau "NU KĄ TU DARAI???" Šiandien iki pietų šita frazė skambėjo jau kokius 6 - 7 kartus. Neaišku kur ir kodėl per gatvę tiesiog po ratais eina žmonės... Kolegos vairuotojai - itin neryžtingi. Važiuoji iš paskos ir nesupranti, kas vyksta. Toks tatai pilnaties poveikis, akivaizdu. Nors anoji pilnumoj bus tik ryt. Na, šiąnakt.

Buvau keliuose LOFTAS Fest koncertuose. Stovėjau ir šypsojau į ūsą mintydama, kad visgi lygis itin kyla ir Lietuva nebėra užkampis. Džiaugiuosi dėl to.

Linkiu nepasiklysti ir saugiai prabūti tos lempos danguje poveikį..

Labanakt*

Apie rekomendacijas...

...kurių, žinau, kai kurie laukiate. Muzikines rekomendacijas.

Mano (kaip ir daugelio kitų) nei viena diena nepraeina be muzikos. Pastaruoju metu tai - keistas kratinys, bet kita vertus, kada gi taip nebuvo mano klausomoje muzikoje..?

Taigi, prašom - tiems, kurie laukė.

1. London Grammar - Strong

Vienas iš tų kūrinių, kurie sukasi jau kurį laiką tarp mano labai klausomų. Įdomus balsas, daug erdvės, neperkrauta ir gražu.

2. SOHN - Artifice

Ačiū Juozui, kad parodė vieną saulėtą popietę po pasibuvimo studijoje. Čia panašu į tai, kas būtų, jeigu James Blake'as, Jamie Woon'as ir JT turėtų vaiką. Mano asmenine nuomone..

3. RHODES - Run

Minėjau jau RHODES kažkuriame iš praėjusių įrašų. Gražūs tekstai, gražūs garsai. Mane tai įkvepia.. Gal ir jus įkvėps.

4. Francis and the Lights - Like A Dream

Dėkoju Linui. Kūrinys apie saulėtus savaitgalio rytus, kai vėjas vos judina lengvas užuolaidas, o kambariuose rangosi kavos ir obuolių pyrago aromatai.

5. Sampha - Happens

Labai stipriai jaučiu šito kūrinio tekstą.. Manau, kad kurią nors dieną ateis vertimas iš jausmo.

6. Anoushka Shankar & Norah Jones - Traces Of You

Nukelia į šiltą dieną kvepiančiuose soduose. Kai prigulus ant vejos po obelimis gali stebėti pro šakas ant mylimojo veido šokančius saulės spindulius...

7. Brad Mehldau - My Favourite Things

Vienas mėgstamiausių pastarojo meto džiazo kūrinių. O šitą interpretaciją man parodė Remis - ačiū. Būna, kad klausausi belenkiek kartų iš eilės. Nu nes gražu.

Ir šiandien toks keistas septynetas. Jau esu minėjusi, bet pasikartosiu - jei ką nors sąraše gražaus atrandat, rekomenduotina pasidomėti bent jau tuo albumu, iš kurio kūrinys yra. Tikiuosi, patiks.

Labanakt*

Apie prasmes...

... kurias kiekvienas vis kitaip suprantam. Kiek įvairiausių dainų pasaulyje..? O juk visi skirtingai jas "perskaitom". Ar gali būti, kad tie, su kuriais dažniausiai būni vienam būryje, gyvenimą, muziką ir tekstus supranta taip pat, kaip ir tu? Mmm, turbūt ne.

Įkvėpimui dar vienas ne mano tekstas. Kiek grubokas, naobettačiau, atleiskite. Vėlgi, ne visiškai tiesioginis vertimas, labiau iš jausmo.

---

Šekspyras


Kodėl, o, kodėl jie mums duoda skaityti Šekspyrą,
Kol mums tėra šešiolika? Kol neturim žalio supratimo, ką visa tai reiškia?
O Romeo.. O Romeo galvoja, jog šis dalykas - tai meilė -
Šitas kaukių balius ir bučiniai iš balkono.
Viskas daug giliau, nei tai, brolau. Tai suknista tragedija.

O Tu, Tu mane tiek daug išmokei apie save...
Tiek daug išmokei apie meilę...
Tik nieko neišmokau.
Juk nieko neišmokau.
Taip nieko ir neišmokau...

Visą naktį.. Kiaurą naktį žiūrėjau filmą.
Veiksmas buvo toks lėkštas, pabaigoje jie pasibučiavo, o aš suspaudžiau Tavo ranką...
O Romeo.. O Romeo valandų valandas leido vonioje
Veidrodyje tvarkydamas kiekvieną plauką, kurdamas didįjį planą,
Permąstydamas kiekvieną judesį, ieškodamas savyje vyro.

O Tu, Tu mane tiek daug išmokei apie save...
Tiek daug išmokei apie meilę...
Bet nieko neišmokau.
Nieko neišmokau.
Taip nieko ir neišmokau...

Versk puslapius.
Versk puslapius.
Versk puslapius tolyn...
O Romeo.. O Romeo dega nekantrumu,
Kad pagaliau, pabaigoje ir jam pavyks.
Versk puslapius, mielas drauge,
Tik nieko neišmoksi.
Juk nieko neišmoksi.
Taip nieko ir neišmoksi...


Už įkvėpimą dėkoju Fink - Shakespeare.
Patikrinkite visą jo albumą Hard Believer. Man patiko. Gal todėl, kad mėgstu Fink'ą, o gal todėl, kad šiaip geras... Sako, skonio neturėjimas - taip pat skonis.

Labanakt*

Apie dainas...

...kurios primena žmones. Arba derėtų sakyti atvirkščiai: ko gero, kiekvienas ryškesnį pėdsaką mano gyvenime palikęs žmogus, siejasi su kokia nors daina.

O šįvakar parkeliauja muzika iš tolimo laiko, 2010 metų žiemos... Ir tekstas iš ten. Tekstas ne mano, bet kaip kartais būna, atkeliauja vertimai, iš jausmo...

---

Ar kada...?


Negaliu prisiminti, kodėl subyrėjom...
Kartu ir visas gėris, kurį buvo lemta turėt.
Amžiams - skambėjo pažadas mūsų širdyse -
Dabar vis dažniau susimąstau, kur gi Tu..?

Ar kada perbėgu Tavo mintimis..?
Ar kada pabundi, ieškodamas manęs šalia..?
Ar bent kada perbėgu Tavo mintimis?!
Ilgiuosi...

O ta nuotrauka vis dar įrėminta,
Tavo žingsniai koridoriuose vis dar aidi
Galiu prisiekti, girdžiu Tavo balsą - iš proto veda.
Norėčiau, kad paskambintum...
Nes ilgiuosi...

(Daugiau) Jokios vienatvės ir skaudančios širdies.
(Daugiau) Jokių ašarų į pagalvę įsikniaubus.
(Daugiau) Jokių svajonių apie rytojų.
Grįžk atgal. Grįžk...

Ar kada perbėgu Tavo mintimis..?
Ar kada pabundi, ieškodamas manęs šalia..?
Ar bent kada perbėgu Tavo mintimis?!
Ilgiuosi...
Ilgiuosi...
Ilgiuosi...

---

Rašydama tekstus dainoms visad susimąstau, kiek privalau nusicenzūruoti? Kad nešokiruočiau kokiomis nors įžvalgomis tėvų, tėvų draugų, giminių ar apskritai labai kultūringų žmonių? Gal kas turite receptą, kiek gi galima sau leisti šiame departamente?
Na žinot, ne todėl, kad pati bijau raudonuoti prieš ką nors, bet labiau nenoriu, kad raudonuotų mano tėvai dėl atvirumo valandėlių dainose. Susimąstau. Visad. Patarkit.

Labanakt*

Apie tekstus...

...kuriuose atsispindi akimirkos jausmas.


Buvai mano širdies plakimas,
Mano pavasaris, žiema ir gyvenimas.
Mano sapno aidas,
Mano vynas, mano vėjas, mano juokas...

Paskutiniu metu tramvajai klaidžioja,
O naktinėse kelionėse - vien pragaro aistros,
Ir nežinau, kodėl ligšiolei taip keičias grafikai,
Jog kiekvienas tramvajus kasnakt būtent po Tavo langais sustoja...

Saulės vis mažiau, vakarai vis tamsesni,
Net prakeiktas mėnulis su manim apie Tave kalbėt nebenori..
Mano kišenėje - du grašiai, du laimę nešantys grašiai,
Bjaurus likimo pokštas, kad aš juos vis dar su savim nešiojuos.

Kažkas klausia, kaip sekasi..?
Kaip jautiesi..?
Kažkas karo žaidimuose vis dar laukiantis.
Kažkas - naktimis, gatvėse, tramvajais
Viršijantis greitį po Tavo langais - ten mes visad ir susitinkam.

Buvai mano širdies plakimas...
Mano pavasaris, žiema ir gyvenimas...
Mano sapno aidas,
Vynas, vėjas, juokas...


Teksto autorius - Zbigniew Książek. Vertimas nebūtinai tikslus - labiau "iš jausmo". Įkvėpimas - iš dainos Byłaś serca biciem.


Labanakt*

Apie rankas...

...ir kiek daug jos gali pasakyti.

Pasitaiko žmonių, kurių amžių itin sunku nusakyti iš veido, kūno sudėjimo ir išvaizdos apskritai. Tokiu atveju žvilgsnis nukrypsta į rankas, kurios dažnu atveju pasako viską, ką norėjai žinoti. Tai nebūtinai yra taisyklė, bet tikrai kažkas panašaus į tai, bent jau mano gyvenime.

Labai daug apie žmogų pasako tai, kaip jis sveikindamasis paduoda/paspaudžia ranką. Pasitaiko itin minkštai besisveikinančių, pasitaiko stipriau. Ir kalba eina tiek apie vyrus, tiek apie moteris. Pati esu tvirtesnio pasisveikinimo šalininkė, mėgstu sveikintis pilnu delnu. Viduje kiek suirztu, kai su manim besisveikindamas asmuo a la grakščiai pačiumpa už pirštų, o nykštį ir delną palieka nuošalyje. Bet tikrai nesiimu mokyti ir aiškinti, manausi neturinti teisės.
Šiek tiek šoku lindyhopą - labai daug priklauso šiame (o, ko gero, ir kituose) šokyje nuo to, kaip žmogus, su kuriuo šoki, paima tave už rankos. Iš tiesų, viskas nuo to priklauso.

Bet gerai, dabar Jūs galite stabtelėti ir paklausti, kodėl aš čia apie rankas..? Visas įkvėpimas iš šiandienos progos ir įvairiausių renginių. Imi žmogus ir susimąstai, kiek daug galima pasakyti susikibus rankomis.

Šitie dalykai, ko gero, prasideda šeimoje. Mano širdy nepaprastai didelę reikšmę turi susikabinimas rankomis įvairiomis progomis ir akimirkomis - prie Kūčių stalo, bažnyčioje, kalbant maldą "Tėve mūsų". Taip pat broliškai ir seseriškai susikabinus rankomis su mylimais broliais ir sesėmis skautuose. Prieš koncertą ar pasirodymą - su tais žmonėmis, kurie kartu eina į sceną...

Pirmą kartą priešspektaklinį ratą patyriau dar pradinėse klasėse, kada nuostabios mokytojos mus, besinervinančius dėl artėjančio pasirodymo prieš tėvus (ir ne tik) sustatydavo, mes susikibdavom ir pasidarydavo ramu. Staiga. Kokia tai jėga...

Taip pat beveik iki ašarų sugraudino kažkada sesės pasakytas dalykas: "Girma, tu pastebėjai, kad visose vaikystės nuotraukose laikai mane už rankos?" Ir išties. Mėginom pasvarstyti, kodėl... Gal dėl to, kad esu vyriausias vaikas šeimoje. Gal dėl vieno ne itin linksmo nuotykio vaikystėje - sesė yra išėjusi pasivaikščioti viena, būdama visai mažylė. Visi labai išsigandom tuokart. Aš, matyt, taip pat, tik nelabai pamenu. Visgi, pasąmonėje užsilikę tokie dalykai.

Vėlyvą vakarą žiūrėdama įvairius renginius, skirtus Baltijos Keliui ir Ukrainos Nepriklausomybės šventei, graudinausi. Nežinau, ar todėl, kad tai tiesiog gražu, ar todėl, kad jaučiu susikabinimo rankomis jėgą. Kaip dažniausiai ir būna, ataidi kokia nors eilutė tokiais momentais: "...už rankų susiėmę apjuoskim Lietuvėlę..."

Nebijokim paimti vieni kitų už rankos. Kartais tai - vienintelis dalykas, kurio tą akimirką trūksta.

Labanakt*