Gegužės 6, antradienis, 3:14 a.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie ateinančius ir išeinančius. Atsinešančius...

...ir išsinešančius.

Jie ateina ir išeina. Kai kurie pasilieka, vienetai, nebeiškrapštysi niekaip, net jeigu ir norėtum. O dažniausiai juk nenori. Net jei patys norėtų išsikrapštyti, nepaleidi. Dantimis laikai už rankovės ir urzgi. O akys sako gražiausius žodžius. Bet urzgi įtikinančiai...

Jie atsineša ir išsineša. Kai kurie palieka, vienetai, sako, turėkis. Ir kad ir kaip kartkartėmis norėtum išmesti tai, ką paliko, negali. Nepajėgi. Širdis neleidžia. Ir turi tai, kas urzgia ant tavęs kasdien, vis primena, apie savo buvimą. Net pašerti niekuo negali, kad nebeurgztų...

Svarbu suprasti, kad nieko negali padaryti. Nieko. Priimti, kaip yra. Esamybę. Nesispyrioti, nemėginti savęs apgauti, nes tik tau bus blogiau. Niekam kitam.

---

Pastarosiomis dienomis klausausi muzikos ir verkiu. Vairuodama klausausi ir verkiu. Ilsėdamasi klausausi ir verkiu. Dainuodama verkiu. O ypatingai ties kai kuriomis dainomis. Ties tomis, kurios labiausiai kalba kitiems negirdima kalba. Tik man ... ir Tau.

---

With one roof above our heads
A warm house to return to
We could start with separate beds
I could sleep alone or learn to
I'm not suggesting that we'd find
Some earthly paradise forever
I mean, how often does that happen now
The answer's probably never
But we could come to an arrangement
A practical arrangement
And You could learn to love me
Given time.

... Again....

Labanakt*

Kovo 4, antradienis, 2:05 Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie tikėjimą, viltį...

...ir meilę.

Yra jausmų, kurių negali nejausti. Anksčiau ar vėliau tai suvoki.
Yra jausmų, kurių negali paaiškinti, nes tiesiog nereikia jokio aiškinimo. Konstanta.
Yra jausmų, kurie kartu ir stato, ir griauna. Ir tai yra gerai.

Žiūriu į save veidrodyje ir klausiu, kas esu, kur einu? Plačiai atmerktom akim, tiesia nugara, užtikrintai. Kaip toli dar eisiu? Kaip iki Amerikos? Kaip iki Mėnulio? Kaip iki Saturno?

Akimirkų, kai nesu tiesia nugara, kai akys merkiasi ir upeliai srūva skruostais, nemato niekas. Nesididžiuoju tuo, nesigiriu. Sunku, kai skauda. Bet taip turi būti. Nupuoli, kad keltumeisi.

Tik kaip kvėpuoti laisviau, kai kartais dusina..?
Tik kaip matyti ryškiau, kai kartais spalvos liejasi..?
Tik kaip girdėti garsiau, kai norisi užsidaryti nuo visų aplinkos garsų..?

Tikiu ir viliuosi.
Ir myliu.. myliu.. myliu.. Su kiekvienu žingsniu, kiekvienu blakstienos virptelėjimu, kiekvienu sakiniu, nusėdusiu dainos tekste. Auginanti ta meilė. Gryninanti ir skaidrinanti.

Sun and Moon.

Labanakt.

Gruodžio 7, jau šeštadienis, 1:53 Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie pauzes, pertraukas...

...gandas ir negandas. Apie žmones, apie vietas, apie daug ką.

Įdomu, iki kada žmogus auga, o kada jau pradeda senti? Ar įmanoma ir augti, ir senti vienu metu? Čia labiau retorika, atsakysit Jūs man. Ir nutilsim visi.

Seniai čia nebuvau. Jau net nebeprisimenu visko, apie ką tiek daug kartų norėjau parašyti. Bet, kaip sako, jeigu neparašiau, vadinasi nelabai reikėjo. O dabar ėmė ir prisireikė žiemai užklupus... Išsisakyt, išsirašyt, nusiimt minčių spiečių nuo smegenų.

Buvau Paryžiuj. Pirmą, tačiau tikrai ne paskutinį kartą. Kai manęs klausia "tai kaip?" atsakau, kad kaip filme. Nes išties, kiekvienas ten praleistas vakaras, mano nuomone, vertas bent jau trumpo metro filmuko. Sutikti žmonės, vietos, kuriose buvau, garsai, kvapai ir aplinka...

Daugybę kartų sugavau save nesąmoningai uodžiančią orą - kažkokia pasąmoninga trauka prie įvairiausių aromatų (kuriuos ne visada aromatais pavadinsi, cha...). Ir iš ties, kiekvienas miestas savaip kvepia. Žinoma, dar priklauso nuo metų laiko, bet yra tokie niekada nedingstantys ir nesikeičiantys kvapai. Pavyzdžiui, jeigu man reikėtų pasakyti kelis kvapus, kaip kvepia Vilnius, aš nedvejodama atsakyčiau, kad jis man kvepia grindiniu po lietaus ir traukiniais.. Traukinių kvapas tai tas toks, kuris niekada nesikeičia.. Kurį jaučiau nuo vaikystės - nesvarbu, žiema ar vasara buvo. Gal todėl, kad ir tada, ir dabar, netoli stoties gyvenu ir vėjai tą aromatą atneša. Londonas turi specifinį Underground'o kvapą, kurio, pavyzdžiui, neturi Paryžiaus Metro. Paryžiaus Metro gerokai trenkia (vaje, kaip neromantiška) šlapimu. Atleiskit, jei kam apetitą sugadinau... Beje, tuo pačiu neretai trenkia ir Paryžiaus tarpuvartės, kiemai ir gatvės. Bet čia taip turi būti, priimu tai kaip esamybę. Negali juk Paryžius kvepėti tik kruasanais, kuo, beje, tikrai taip pat kvepia.

Visus tris vakarus praleidau labai skirtingai. Pirmą vakarą buvo a la filmas "Midnight in Paris" su šampanu, salonine muzika ir prabanga. Antrą vakarą dalyvavau tarsi kokiame miuzikle - pradedi dainuoti, o priešais ir greta esančiuose namuose prasiveria langai, stoglangiai ir iš ten pasigirsta žmonių balsai, klausiantys, kas esu ir iš kur aš... Labai smagu. Trečią vakarą tikrai buvau romantiniam filme su šiokiu tokiu gero underground'inio bliuzo prieskoniu. Aaaah. Noriu dar.

Ir turiu padėkoti (nesvarbu, kad retoriškai ir "į orą") Paryžiaus pašto dėžučių tvarkytojams ir paštui - visi adresatai gavo, ko nusipelnė.. :))

Ir labiausiai noriu padėkoti Gyč* už tai, kad taip mane globojo ir neleido panikuot.

O pabaigai - nelabai ką galiu papasakoti apie tai, kaip yra dabar, nes galvoju, kad nebūtinai reikia. Vis pasidžiaugiu, kad aplink turiu puikių žmonių, kurie palaiko, rūpinasi, pataria, paskambina, kai to visiškai nesitiki ir praskaidrina nuotaiką, pavaišina kava, atsiunčia nuorodą su kokia nors stebuklinga daina, apkabina, netikėtai pasako komplimentą... Tai padeda nesustoti. Nors šiuo metu toks pauzių ir pertraukų metas - visgi, gerai, kad šitam buvo pasiryžta ir įgyvendinta. Atsiprašau už nekonkretumą. Viskas tik į gerą.

Būsiu geresnė, būsiu kantresnė, būsiu ramesnė, būsiu linksmesnė. Būsiu.

Labanakt*

P.S. Kantrybės Jums, gerbiamieji, išsikasinėjant savo mašinas iš pusnų kasryt ateinančius mėnesius... ;)

Birželio 26, trečiadienis, lygiai 4 a.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie keliones...

...ir seniai užtarnautą poilsį. O labiausiai apie kelioninę muziką.

Praeitą savaitę keliavau į Varšuvą su darbo kolektyvu. Lankėmės Didžiojoje Operoje, ypatingame Igorio Stravinskio "Šventojo Pavasario" pastatyme. Buvo tikrai nuostabu. Puikus reginys.
Pati Varšuva - visai nieko. Bet galiu pasakyti, kad yra pasauly ir labiau patikusių vietų.

Kiekvienos kelionės esmė - muzika. Kaskart, kai sėdu už vairo, prisimenu, kad vis dar nenusiperku, kaip lietuvių liaudis sako, magės. Tenka dainuot mašinoj...
Lenkijos keliais mane stebuklingai lydėjo du albumai, apie kuriuos ir noriu parašyti. Vienas labai dažnai klausomas, kitas - kiek užmirštas, bet absoliučiai nepelnytai. Taigi...



1. Bernhoft - Solidarity Breaks

Pilno albumo jūtūbėj neradau, tai šiaip (aha, taip taip, tipo šiaip) įmetu koncertėlį iš Bauhaus. Buvau pamiršusi, kaip jis man patinka. Keliaudama per Lenkiją prisiminiau, jog pasiėmiau grotuvėlį. Jame benardydama ir beieškodama, ką gero turiu, užkliuvau už šito vyruko ir nepaprastai apsidžiaugiau, kad kažkokiu nuostabiu būdu turiu šitą albumą 'su savim'. Jei kas nesat apie jį girdėję, būtinai patikrinkit. Ko gero populiariausi ir visų žinomi kūriniai yra C'mon Talk ir Choices, o pats Bernhoftas, manyčiau, tikrai pelnytai tituluojamas loop-station karaliumi. Kam reikalinga grupė, kai viską gali vienas? :) O dar tas tembras... Aaaah. Super.

2. Fink - Sort of Revolution

Čia jau galit pasidžiaugti nuorodėle į pilną albumą. Net nežinau, kiek kartų prasukau jį visą kelionėje tiek pirmyn, tiek atgal... Neįsivaizduoju. Begalybę. O dainą Move On Me dvigubai tiek, nes kaskart albumą kartodamą šitą gabaliuką darkart atsisukdavau. Skamba pakvaišėliškai, bet tikrai žinau, kad ne aš viena taip klausau muziką, kai už kažko smarkiai užsikabinu. Visas albumas, mano skoniui ir ausims - puikus. Balsas - kažkas užburiančio. Jeigu 'nepažįstat' šito vyruko, primygtinai siūlau, susipažinkit. Visi albumai tobuli.


Tiesa, jeigu būčiau turėjus Timberlake 20/20, ko gero būčiau šių dviejų nepaklausius išvis, nes vis dar negaliu 'nušokt' nuo Justino. Dar neatsibodo. Bet kažkokiu būdu sugebėjau neįsikelti ano albumo iš kompiuterio. Viskas, kas nutinka, yra su priežastim.

O dainavimas mašinoje daug geriau sekasi, jeigu turi su kuo joje dainuoti. Nors mamukas nuo pat vaikystės nepavargdama kartojo (ir tebekartoja), kad dainuot mašinoje yra siaubingai nesveika, mes su sese mažai į tai kreipėm dėmesį, keliaudamos švęsti Joninių į Žemaitiją.. Dainavom viską, kas į galvą šovė. Ačiū, Sesuo, buvo super.
Mano protelis vis dar šiek tiek Plateliuos ir Plungėj, ir apylinkėse. Vis dar. Gal miego trūkumas?

Tik aš viena žinau, ko man išties reikia. Ir kaip džiaugiuosi, kad žinau.
Myliu žmones. Ir taškas.

Labanakt*

Birželio 18, antradienis, maždaug 2:10 a.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie praeities...

...šešėlius, klausimus ir atsakymus. Tikiu, kad daugumai Jūsų šitas įrašas gali pasirodyti painus, už tai atsiprašau.

Turbūt todėl, kad nustojo spausti sesija, atsiranda laiko knygoms ir apmąstymams. Pastarieji paskutinę savaitę ypatingai 'aštrūs'. O esmių esmė yra ta, kad mąstau apie praeitį ir kuo toliau, tuo daugiau atsakymų randu. Tuo pačiu - vis didesnę ramybę.

Mokausi iš savo klaidų.
Pasitikiu ir atsipalaiduoju.
Leidžiu sau dalykus turėdama tikslą.
Nekankinu ir nekaltinu. Savęs taip pat.
Susitaikau, kad taip ir bus.

Gera augti.

Tiesa, be šilumos augasi lėčiau, tačiau plastikinio šiltnamio greitam augimui nesiruošiu įsigyti. Tikiu, kad darysis vis šilčiau ir šilčiau.

Labanakt*

Birželio 4, antradienis, šiek tiek po vidurdienio Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie nemigą...

...ir prastą psichinę būklę.

Muzikinė šizofrenija.

Tai nutinka visada. Kaip taisyklė. Prieš svarbius koncertus, egzaminus, pasirodymus - kuo svarbesnius, tuo labiau. Mano miegamajame šoka ir dainuoja dainininkai, atlikėjai ir kompozitoriai, galvoje sukasi jų atliekamos ar sukurtos melodijos.

O aš mėginu skaičiuoti avis. Ir kai visų avių vardus jau mintinai atsimenu, o kokia viena, lyg tyčia, atsisako šokti per tvorelę, jie vis dar siaučia. Mano miegamajame.

Taip buvo ir šiąnakt. Bijau, kas manęs laukia atėjus šiam vakarui. Ar rytojaus vakarui. Tvirtai žinau tik viena: ketvirtadienį jie susiras kitą miegamąjį, kuriame kam nors kitam trukdys miegoti.

O aš džiaugsiuosi, kad mano namuose ir galvoje pagaliau plotas.

Labanakt*

Gegužės 31, penktadienis, kiek prieš 6 p.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Apie kvapus...

...ir dėžutes, buteliukus, skryneles, maišelius, kuriuose jie slepiasi.

Nepaprastai mėgstu parduotuves, kuriose gyvena kvapai. Tai gali būti senamiesčio kepyklėlė, kirpykla, mažytė batų parduotuvė, vyninė, knygynas, kvepalų ir kitokių mažmožių butikiukas. Visuose tuose kvapuose yra kažkas magiško. Vos vienas dvelktelėjimas gali tave nunešti į atokiausius sąmonės (ar pasąmonės) kampelius, kuriuose slepiasi akimirkos, žmonės, daiktai, krūva prisiminimų...

O kai parsineši ką nors iš minėtųjų parduotuvėlių, visai nesvarbu, kurios konkrečiai, ir prisėdi vienumoje ant sofos, ateina ypatingas jausmas. Toks lankydavo (ir, galbūt, tebelanko) Kalėdų rytą. Rankose šiugžda maišelis. Jame - svajonė, kažkas, kas verčia šypsotis. Ir tas kažkas...kvepia... Galbūt oda, galbūt muskusu, galbūt šviežia spauda, gal karamele..?

Kvapų pasaulis užburia. Jis įtraukia ir nebepaleidžia. Tai ir lieki, žmogus, ligoniu... Bet liga nevargina, veikiau džiugina. Tai aš ir džiaugiuosi...

Labanakt*