...kurie ypatingai išryškėja, jei dainuojama neišsigydžius iki galo.
Po vakar vakaro Tamstoje šįryt pabudau tokioje stadijoje, kad galėčiau dainuoti boso partiją. Dabar jau truputį pasitaisė reikalai, bet visgi, galėtų būti daug daug geriau. Niekis - arbata mano draugas. :)
Koncertas buvo įdomus. Nežinau, kaip klausytojams, bet kalbu apie patį kolektyvą. Tikiu, vėliau pasidalinsim kiekvienas savo jausmais, kas patiko, o kas ne. Asmeniškai man nebuvo lengva, nes daug kas buvo visiškai kitaip, negu visada. Bet sveiki tokie "žemės drebėjimai", kurie priverčia pabusti ir pamatyti, kad dar yra begalės dalykų, kurių reikia siekti.
Tiesa, labai malonu buvo matyti veidus iš naujai surinkto šv. Jonų chorelio. Tie nauji žmonės įkvepia. Ir žinau, kodėl. Nes prisimenu tą metą, kai aš buvau tokia, kaip jie. Kai gospelas man buvo visiškai nauja muzika, kai nuo kiekvieno sudainuoto akordo šiurpas per nugarą eidavo. Visgi, džiaugiuosi, kad tas šiurpas man vis dar eina, kad gospelas mane vis dar "užkrečia". :)
Beje, jei kas norėtų prisijungti prie dar vienos grupės, kuri pradės repetuoti nuo spalio mėnesio, širdingai kviečiu į atranką. Ji vyks rugsėjo 30 dieną (trečiadienį) 19h vakare, šv. Jonų bažnyčioje. Tikiuosi, kad ateis ne ką mažiau žmonių, nei buvo pirmojoje atrankoje. :)
Šįkart tiek pro mano langą.
Kaip sako mano mylima Sigutė, čiau čiaučiukas iki ikiukas! :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą