Apie rankas...

...ir kiek daug jos gali pasakyti.

Pasitaiko žmonių, kurių amžių itin sunku nusakyti iš veido, kūno sudėjimo ir išvaizdos apskritai. Tokiu atveju žvilgsnis nukrypsta į rankas, kurios dažnu atveju pasako viską, ką norėjai žinoti. Tai nebūtinai yra taisyklė, bet tikrai kažkas panašaus į tai, bent jau mano gyvenime.

Labai daug apie žmogų pasako tai, kaip jis sveikindamasis paduoda/paspaudžia ranką. Pasitaiko itin minkštai besisveikinančių, pasitaiko stipriau. Ir kalba eina tiek apie vyrus, tiek apie moteris. Pati esu tvirtesnio pasisveikinimo šalininkė, mėgstu sveikintis pilnu delnu. Viduje kiek suirztu, kai su manim besisveikindamas asmuo a la grakščiai pačiumpa už pirštų, o nykštį ir delną palieka nuošalyje. Bet tikrai nesiimu mokyti ir aiškinti, manausi neturinti teisės.
Šiek tiek šoku lindyhopą - labai daug priklauso šiame (o, ko gero, ir kituose) šokyje nuo to, kaip žmogus, su kuriuo šoki, paima tave už rankos. Iš tiesų, viskas nuo to priklauso.

Bet gerai, dabar Jūs galite stabtelėti ir paklausti, kodėl aš čia apie rankas..? Visas įkvėpimas iš šiandienos progos ir įvairiausių renginių. Imi žmogus ir susimąstai, kiek daug galima pasakyti susikibus rankomis.

Šitie dalykai, ko gero, prasideda šeimoje. Mano širdy nepaprastai didelę reikšmę turi susikabinimas rankomis įvairiomis progomis ir akimirkomis - prie Kūčių stalo, bažnyčioje, kalbant maldą "Tėve mūsų". Taip pat broliškai ir seseriškai susikabinus rankomis su mylimais broliais ir sesėmis skautuose. Prieš koncertą ar pasirodymą - su tais žmonėmis, kurie kartu eina į sceną...

Pirmą kartą priešspektaklinį ratą patyriau dar pradinėse klasėse, kada nuostabios mokytojos mus, besinervinančius dėl artėjančio pasirodymo prieš tėvus (ir ne tik) sustatydavo, mes susikibdavom ir pasidarydavo ramu. Staiga. Kokia tai jėga...

Taip pat beveik iki ašarų sugraudino kažkada sesės pasakytas dalykas: "Girma, tu pastebėjai, kad visose vaikystės nuotraukose laikai mane už rankos?" Ir išties. Mėginom pasvarstyti, kodėl... Gal dėl to, kad esu vyriausias vaikas šeimoje. Gal dėl vieno ne itin linksmo nuotykio vaikystėje - sesė yra išėjusi pasivaikščioti viena, būdama visai mažylė. Visi labai išsigandom tuokart. Aš, matyt, taip pat, tik nelabai pamenu. Visgi, pasąmonėje užsilikę tokie dalykai.

Vėlyvą vakarą žiūrėdama įvairius renginius, skirtus Baltijos Keliui ir Ukrainos Nepriklausomybės šventei, graudinausi. Nežinau, ar todėl, kad tai tiesiog gražu, ar todėl, kad jaučiu susikabinimo rankomis jėgą. Kaip dažniausiai ir būna, ataidi kokia nors eilutė tokiais momentais: "...už rankų susiėmę apjuoskim Lietuvėlę..."

Nebijokim paimti vieni kitų už rankos. Kartais tai - vienintelis dalykas, kurio tą akimirką trūksta.

Labanakt*