Apie dainas...

...kurios primena žmones. Arba derėtų sakyti atvirkščiai: ko gero, kiekvienas ryškesnį pėdsaką mano gyvenime palikęs žmogus, siejasi su kokia nors daina.

O šįvakar parkeliauja muzika iš tolimo laiko, 2010 metų žiemos... Ir tekstas iš ten. Tekstas ne mano, bet kaip kartais būna, atkeliauja vertimai, iš jausmo...

---

Ar kada...?


Negaliu prisiminti, kodėl subyrėjom...
Kartu ir visas gėris, kurį buvo lemta turėt.
Amžiams - skambėjo pažadas mūsų širdyse -
Dabar vis dažniau susimąstau, kur gi Tu..?

Ar kada perbėgu Tavo mintimis..?
Ar kada pabundi, ieškodamas manęs šalia..?
Ar bent kada perbėgu Tavo mintimis?!
Ilgiuosi...

O ta nuotrauka vis dar įrėminta,
Tavo žingsniai koridoriuose vis dar aidi
Galiu prisiekti, girdžiu Tavo balsą - iš proto veda.
Norėčiau, kad paskambintum...
Nes ilgiuosi...

(Daugiau) Jokios vienatvės ir skaudančios širdies.
(Daugiau) Jokių ašarų į pagalvę įsikniaubus.
(Daugiau) Jokių svajonių apie rytojų.
Grįžk atgal. Grįžk...

Ar kada perbėgu Tavo mintimis..?
Ar kada pabundi, ieškodamas manęs šalia..?
Ar bent kada perbėgu Tavo mintimis?!
Ilgiuosi...
Ilgiuosi...
Ilgiuosi...

---

Rašydama tekstus dainoms visad susimąstau, kiek privalau nusicenzūruoti? Kad nešokiruočiau kokiomis nors įžvalgomis tėvų, tėvų draugų, giminių ar apskritai labai kultūringų žmonių? Gal kas turite receptą, kiek gi galima sau leisti šiame departamente?
Na žinot, ne todėl, kad pati bijau raudonuoti prieš ką nors, bet labiau nenoriu, kad raudonuotų mano tėvai dėl atvirumo valandėlių dainose. Susimąstau. Visad. Patarkit.

Labanakt*