...ir kaip jis kvepia.
Praeitą penktadienį išleidom pradinukus. "Lėlės" teatre parodė finalinį spektaklį. Brolių Martinaičių "Avinėlio Teismą". Seną kaip pasaulis, bet vis dar nepaprastai mielą ir aktualų. :) Tokie dalykai išlaiko savo vertę ir išlieka aktualūs. Ilgai.
Prieš pat spektaklį vienas iš mano choristėlių pametė iš kartono pagamintą medžio lapą, kurį turėjo turėti visi, dainuojantys chore.. Belakstydama po užkulisius, iš vieno scenos krašto į kitą, stabtelėjus atsidusau ir giliai įkvėpiau.. Ir pajutau "teatro kvapą". Ir atgimė vaikystė. Džiaugsmas, nepaprasta vaikiška laimė, kai nuo 5 metų turi galimybę suktis teatre.. Dramos, Operos.. Gavus drabužinę, kur prieš spektaklius grimuojasi 'tikros aktorės', tarsi ritualą atliekant būdavo peržiūrėti visi stalčiai.. Pauostytos visos pudrinės, 'patikrintos' visos lūpdažių spalvos. Vajė. O tas užkulisių kvapas.. Juodai dažytos scenos lentos, kulisų perskyros.. Ilgos juodos medžiagos, kvepiančios ne kuo kitu, o Teatru. Ir tada imu ir suprantu, kad turėjau puikią vaikystę. Ir mane tikrai supras tie, kurie kartu siautė po operhauzo koridorius, drabužines, užkulisius.. :) Užsinostalginau. Ech..
O būdama jau mokytojyčių gretose, suprantu, kokį milžinišką darbą tuomet dirbo visos su mumis buvusios mokytojos. Kiek streso kainavo kosintis vaikiukas chore.. Kiek energijos būdavo įdėta norint sudiriguoti taip, kad vaikiukai suprastų, įstotų, ritmiškai sudainuotų.. O kiek energijos, balso, nervų įdėta į šokio scenas? Bet žinot, kiek nedaug reikia, kad visa tai atsipirktų? Pamiršti visą stresą, nervus, pyktį ir nerimą kai koks vaikiukas, antrokas 'kruopelytė' prieina ir sako: "mokytoja, jūs taip gražiai šiandien atrodot.." Nežinau, turbūt mieliau gali būti, kai vaikas tai pasako savo mamai.. :)
Jau kelis mėnesius (negaliu pasakyti, kiek tiksliai, gal kokius 4ris) esu pametus galvą dėl vieno kūrėjo. Spėju, kad negrįžtamai. Tai būtų James Blake. Kai kurie sako, kad bijotų patekti į jo galvą, nes pasiklystų ten ir nesusitvarkytų su tuo, ką sutiktų. Kai kurie sako, kad norėtų patekti į jo galvą ir nebijotų. Aš iš tų nebijančių. Man kartais vis susirodo, kad mano galvoj kartais panašūs dalykai dedasi, tik aš dar neatradau būdo, kaip tai pateikti. Nieko, ateis dar tam laikas. O tuo tarpu siūlau pasiklausyti: Wilhelm Scream, A Case Of You, I Never Learnt To Share (LIVE) ir šiaip visko, ką galite rasti, nusipirkti, parsisiųsti, susijūtūbinti.. Pageidautina, kad aparatūra, per kurią klausysite, gerai atkurtų žemus dažnius. Ir linkiu, kad patiktų. Kompanijoje bus smagiau važiuoti į koncertą kur nors Londone.. :)
Artimiausiu metu šiaip pasidalinsiu mylimos ir klausomos muzikos list'u. O tam kartui..
Labanakt*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą