Apie nostalgiją...

...kuri užklupo vaikštinėjant mokyklos koridoriais.

Vakar buvau mokykloje, kurią baigiau. Ne, žodis baigiau skamba per silpnai. Buvau mokykloje, kurioje praleidau 12 savo gyvenimo metų. O gerai pamąsčius ir pridėjus ikimokyklinius metus, gausime ir visus 14 metų. Taip, ganėtinai ilgas laiko tarpas. Lankiausi su tikslu - dabartinės mokyklos aštuntokės mane pasirinko interviu, kuris vėliau pateks į mokyklos laikraštį. Buvo smagu ir pačiai labai įdomu atsakinėti į klausimus, nes senokai neteko kapstytis tokio senumo atminties kertelėse, kuriose vakar pabuvojau. Kalbėjau apie viską. Nuo parengiamosios "mokyklėlės" iki pat dabartinių laikų. Iki aukštosios mokyklos ir veiksmo po jos. Smagu. Teko prisiminti daug kiaulysčių, iškultų langų, popierėlių spjaudymą per tušinukų korpusus, pomidorų padažą elektros skydinėje... :) Visko buvo ten: ir juokėmės, ir verkėm.. Gal ir pirmą simpatiją sutikom. :) Ir galiausiai, kai buvau paklausta, ar mūsų klasė buvo vieninga, nedvejodama atsakiau "taip". O šiandien ėmiau ir susimąsčiau, ką atsakytų kiti, kurie mokėsi drauge.. Šiaip, smalsu būtų sužinoti.
Kai pasirodys interviu kokiame nors formate, įmesiu. Kam bus įdomu, galėsit pasiskaitinėti, kokioj aplinkoj aš užaugau ir mokiausi. :)

Ir dar kai kas, apie ką negaliu neparašyti. Jautriems žmonėms siūlau nežiūrėti video medžiagos, kurią įdėjau, nes viskas gali baigtis badavimo akcija. Aš pati net nežinau, kaip reaguoti, kuo tikėti ir... ką valgyti. Nes žiūrėdama pažadėjau sau, kad nebevalgysiu duonos. Vėliau, kad nebepirksiu dešrelių, vištienos... Tačiau, kai pagalvoju, o iš ko tenka kepti blynus..? Iš tų pačių miltų, kuriuos kepyklos vartoja duonai kepti? Galbūt tai yra eilinis "perspaudimas" ir nereikia į tai kreipti jokio dėmesio. O galbūt ne. Aš pasiklydus.




O šiaip, prasidėjo paskutinis žiemos mėnuo. Jau greitai pavasaris. Net pati nepastebėjau, kaip staigiai ši žiema pralėkė. Būkit laimingi, nesirkit.

Pyu*