Kovo 11-oji, beveik pirmadienis, 10:46 p.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Įrašas apie Nepriklausomybę, skylėtą širdį ir senus Namus.

Su Švente. Šiandien visa uniformuota skubėdama į Vilniaus Arkikatedrą pagalvojau sau, jog nepasisekė mums su švenčių datomis. Kodėl taip pagalvojau? Na, sausio 13-oji - kasmet galvoji, ar nušalsi kojų pirštus kur kokiam nors renginyje stovėdamas.. Vasario 16-oji - laaaaabai panašu. Kovo 11-oji - hm, nebesuprantu, lietus čia ar vėl sniegas.. Murzina šventė šiandien. Parėjus nusivaliau batus. Bet Lietuvos Respublikos Himnas Katedroje nuskambėjo itin didingai ir šventiškai. Nesvarbu, kad tonacija buvo 'padebesinė', greičiausiai net aukščiau, nei originali.. Turbūt vargonininkui buvo patogiau anoj groti.

 Širdis skylėta labiau, negu bet kada. Gal tas beateinąs pavasaris kaltas? Vitaminų trūkumas, pilnatis, magnetinės audros... Vaje, taip ir ligas sau įsikalbėti ir diagnozuoti įmanoma. Bet tokiais vakarais, kaip šis, kai prisimeni, kad ten viduj kažin ką skauda, liejasi eilės, melodijos, dainos.. Tai kas, kad su liūdesiu..? Kada nors, kai jos išvys dienos šviesą, gal atsiras koks ašarojantis klausytojas, kuris paašaros kartu su manimi. O jei ir ne, tai ką dabar..?

Vakar prieš užmigdama ilgai stebeilijau į ant sienos šokančią blausią gatvės lempos šviesą.. Ir iš pasąmonės išplaukė prisiminimas apie Tilto gatvės rytus. Vasaros rytus... Kai vaikų kambaryje vis dar miegodavom visi trys - 'mažieji' dviaukštėje lovelėje, o aš ant atskiros... Nesuprantu, kas mane priversdavo keltis taip anksti, gal Katedros varpai ataidintys pro langą... Gulėdavau ir stebėdavau kaip ant sienos lėtai atsirasdavo pirmas virš stogo išlindęs saulės spindulys.. Ir geltona dėmė didėdavo, plėsdavosi sulig kiekviena sekunde. Dar prisiminiau, kaip tvankiais vasaros vakarais mama ateidavo į kambarį ir ant kiekvieno mūsų purkšdavo vandenį, kad lengviau užmigtumėm. Tilto gatvės namai buvo stebuklingi. Galėčiau visą knygą apie juos parašyti, man atrodo.. Visą knygą atsiminimų. Apie slyvas, apie kaimynus, apie šokinėjimą per gumytę, apie 'Aukščiau Žemės'.. Apie gulėjimą ant pledo pievoje ir skaitymą..
Vis dar kompe saugau folder'į, pavadinimu "namai". Va, viena iš tų nuotraukų. Ir, ko gero, beveik ta diena, kai iš tų Namų išėjom.

Svajoju kada nors pati turėti tokius namus. Kurti gražią šeimą. Kada nors. Namus su dideliais langais, baltomis sienomis, pilnus saulės, muzikos ir Miesto Bažnyčių varpų skambėjimo. Su medinėmis grindimis, kurios einant maloniai girgžda, per kurias eiti norisi basai, nes parketas kutena padus... Namus, pilnus gerų žmonių, šypsenų ir juoko. Ir troškimo gyventi, judėti į priekį. Kada nors, kai užaugsiu, turėsiu daug pinigų ir nusipirksiu butą Tilto gatvėje, Septintame name.

Labanakt*

Kovo 10-oji, jau šeštadienis, beveik 1 a.m. Vilniaus, esančio Lietuvoje, laiku. Nebe šveplas įrašas po šiokios tokios pertraukos.

Vis pasigriebiu vieną - kitą atokvėpį po aktyvaus laiko. Pastarąjį mėnesį nesuvokiu, ar gyvenu aktyviame laike, ar atokvėpyje. Tai yra, žinau, kad gyvenu aktyviame laike, tačiau viską lyg iš šono stebiu. Gal čia ta mikoplazma, kurią, tikiu, pagaliau sugausiu, kalta...

Pastaruoju metu jaučiuosi ir esu viena. Tikrai žinau, kad yra bent vienas (o greičiausiai ir daugiau) žmogus, kuris pasakytų, kad pati to norėjau. Durtų pirštu man į nosį, pasukiotų smiliumi ties smilkiniu.. Gal nusijuoktų. Ir pasakytų, jog taip man ir reikia. O aš nuleisčiau galvą žemyn ir tiesiog tylėčiau. Pati kalta. Gera diagnozė, net mikoplazmą 'perspjauna', regis.

Jeigu ką, nesiskundžiu. Tikrai ne. Tik panorau išsikalbėti. Ačiū, kad išklausei.

Tikiuosi greit grįžti su žiupsneliu gražios muzikos, kuria galiu pasidalinti. Tiesa, šiokią tokią porciją turiu. Iš anksto labai atsiprašau už visas nedideles klaideles - taip jau būna gyvo garso koncertuose, kad kartais emocija ima ir suvalgo tekstą, buvusį atmintyje ir tenka klysti. Bet juk tai taiiiiiip žmogiška. Gal kam nors patiks Bekešo Vilkų muzika, prie kurios ir aš prisiliečiu. Ir ne vien dainavimu..

Labanakt*

Vasario 2-oji, ketvirtadienis, mazdaug 10:40 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Septintasis sveplas irasas apie tai, kaip prisivaiksciojau uz visus ateinancius metus.

Siandien buvo linksma, nes ir vel sviete saule. Nors visa diena tiesiog maudziausi zvarbiame vejyje, saule guode. O vejas gasdino, kaip gi bus grizus namo, jei jau cia salta, nors temperatura - apie nuli... Kadangi tai buvo paskutine pilna mano diena cia, nutariau nueiti ten, kur buvau suplanavus, o toliau eiti ten, kur visai neplanavau. Apsilankiusi Covent Garden'e ir ten suradusi viska, ko norejau, vel nutariau vadovautis taisykle 'eik, kur akys veda'. Pradejau nuo Waterloo tilto ir ejau taku palei Temze, kuris vadinasi the Queen's Walk. Taku eidama supratau, kad nueisiu (pagaliau) ir i Tate Modern. Nuo pat pirmo apsilankymo Londone taip ir nebuvau ten nulekusi, tad suvokimo, jog sikart pavyks, akimirka buvo itin dziugi.  

Tate Modern - milziniskas pastatas, kuriame ivairios ekspozicijos. Nuo rimtu ir tikrai pakankamai ispudingu paveikslu iki sarkastisku mazyciu vos ne piestuku ar tusinuku piestu paveiksliuku. Nuo Picasso iki nezinomu vardu. Kazkodel nepavyksta i interneta sukrauti nuotrauku, todel cia nuorodos i viena juokingu paveiksliuku nenumesiu. Taciau manau, jog ikelsiu nuotrauka i Feisbuka.
Dar labai isimine Saulegrazu kalnas. Apie ji placiau pasiskaitineti ir net paziureti video, kaip visa tai buvo pagaminta, galite cia. Trumpai tariant, saleje - kruva saulegrazu. 'Semkiu', kaip megdavom vaikystej sakyti. Na, tokiu, kurias pardavinedavo is laikrasciu susuktose tutelese. Taigi, tos saulegrazos, kiekviena ju, pagaminta rankytemis is porceliano. Ir nudazyta, istapyta taip, kad butu kuo panasesne i tikra saulegrazos seklyte. Voila. Nezinau, kiek ju ten, toj kruvoj, buvo, bet tikrai daug. Nes kruva - kugio formos, o jeigu pamegintumem ismatuoti pagrindo - apskritimo skersmeni, manau, gautusi kokie 2 metrai.. Jei matuotumem kruvos auksti - butu virs metro kazkiek.. Is akies - koks 1.40 m. Taigi, gudrieji, kiek mazdaug sekliukiu galetu buti toj kruvoj? Bent jau as asmeniskai net neisivaizduoju. Is tame paciame Tate Modern'e esancio balkono padariau dar kelias nuotraukas, kurias taip pat ikelsiu i Feisbuka, manyciau.

Islindusi is galeriju, paveikslu, saulegrazu, Picasso ir draugu rojaus patraukiau toliau tuo paciu keliu. Ir nuejau tikrai gan toli. Pro Tower Bridge'a, dar tolyn, tolyn.. Kai kuriems kiltu klausimas, o kam tiek eit? Buvau sutarusi susitikima 5:50 p.m., tad turedama grazaus laiko ir nepaisydama zvarboko vejelio, kuris saulei leidziantis tapo dar zvarbesnis, tiesiog ejau. Juk smagu. O nusukusi nuo Queen's Walk'o pirma karta rimtai pasinaudojau savo geriausia drauge, vardu London AZ. Apsidziaugusi, jog esu labai netoli reikiamos stoties, nuskubejau susitikimo link. Pilka linija... Canary Wharf'e - persedimas i Londono DLR. Ooo, kaip graziai visi tie auksti stikliniai pastatai atrodo sutemus. Ir is toli, ir is arti.

Susitikau su Augustu Greenwich'e. Seniai nematytas, tad pasedejom, paplepejom, pasidalinom viskuo, kuo abu gyvenam.. Graziai apsnekejom kai kuriuos 'orkestriokus'. Prisiminiau, koks buvo geras laikas 'Dvarionkej'. Tikrai...

Ir tiek. Paskutine mano pilna diena Londone. Vaziuodama namo turejau laimes stebeti ypatingo keistumo mergina. Ji atrode mazdaug taip: ant koju - boulingo bateliai. Na taip taip, tokie, kuriuos galima persiauti atejus pazaisti i tam skirtas vietas.. Kojines - keistais rastais margintos, lyg batika - melsvai baltos. Kelnes - margintos kvadrateliais. Kvadrateliuose - vaisiu paveiksliukai. Stai gal tik paltukas niekuo neissiskiriantis ir sviesiai rudos spalvos. Ranku nagai - raudoni su sidabriniais blizguciais. Veidas padengtas labai sviesia pudra, nosyje auskaras. Ant nosies - akiniai: dideli, raginiai, kvadratiniai, karameles spalvos. Ant galvos - megzta visciuko geltonumo kepure. Is po kepures kyso zali (!) plaukai. Tiesiog personazas. Ir ne, as neissigalvoju. Butu buve nelabai mandagu issitraukti telefona ir ja nufotografuoti. Tad teks manimi patiketi...

Rytoj i Lietuvele. Kaip jau vakar minejau, noriu namo. Pats laikas grizti. Kitas irasas bus nebe sveplas ir uz daugiau negu 1000 kilometru nuo ten, kur esu dabar. Pasiilgau namu ir zmoniu Vilniuje.

Labanakt*

Vasario 1-oji, treciadienis, mazdaug 11:00 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Sestasis sveplas irasas apie tai, kaip Londone atradau Venecija.

Nuo pat ryto sviete saule. Visiska priesingybe pries tai buvusiems Londono rytams. Sviete saule ir uz lango ciulbejo pauksciai. Is vakaro buvau sutarusi susitikima. Iskart buvo aisku, kad jis bus pavykes - oras siandien teike dziaugsma...

Nevelavau. Siandieninis apskaiciavimas, per kiek atsirasiu sutartoje vietoje, buvo tikslus. Ir ejom mes palei kanala nuo Camden'o, ir gerejomes saule. Per visas viesnages Londone nebuvau uzsukus i ta krasta, kuriuo siandiena zygiavom su Vyteniu. Galiausiai priejom puikia maza kavinuke, pastatyta tiesiai ant tilto, einancio virs kanalo. Gerem kava. Saulekaitoje. Jauciausi, lyg buciau kazkur.. net ne Londone. Gal Venecijoje? Lengvas pokalbis apie viska, apie gyvenima, apie planus, apie muzika, apie darbus.. Apie Lietuva.. Buvo tikrai labai smagi popiete. Aciu, Vyteni. :)

Veliau skubejau link centro, susiradau ten viska, ko reikejo, dar kiek pasivaiksciojau.. Saltoka Londone. Bet tikrai ne taip, kaip Lietuvoj. Bijau, kad pargrisiu ir nosis nukris lipant is lektuvo. O cia tokie skersvejai. Tiek gatvemis einant, tiek is vienos metro linijos i kita begant. Siandien neskaiciau knygos vaziuodama, todel zvalgiausi i zmones. Salia manes vaziavo nepaprasto grozio, kiek zinau pagal apranga, Islamo religija ispazistanti tamsiaode mergina.. Su rausva skara ant galvos.. Ir ryskiai roziniu makiazu. Tiek ant akiu voku, tiek ant lupu. Negalejau atitraukti akiu.. Taip pat Londone labai daug Bliakberiu. Ir elektroniniu knygu Kindle. Net pati uzsimaniau...

Rytoj laukia dar truputis pasivaiksciojimo, minimum vienas susitikimas ir paskutinis vakaras Londone. Penktadieni is ryto namo.. Noriu namo. Jau.

Labanakt*

Sausio 31-oji, antradienis, mazdaug 10:30 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Penktasis sveplas irasas apie tai, kaip imanoma pasiklysti Oxford Street'e.

Ir isejo sese su broliu laimes ieskoti.

Tik pabude pamatem, kad nuostabusis Londono oras vis dar cia. Oru prognoze ismaniajame telefone gero nezadejo - Rain and snow mixed. Uuuuhuhu. Nieko, mes is Lietuvos, kur lietus lyja. Mes priprate.

Pirma dienos dalis praejo Camden Town'e. Ten visko daug, galbut net per daug. Kaip Moliugelis pasakytu - labai daug DALYKU. Ir maisto. Ant kiekvieno kampo rankos is uz prekystaliu tiesiasi i tave ir siulo paragauti.. Vistienos, jautienos, -ienos, neaiskaus pavidalo maisto.. Taipogi, visur, kur apziuri viena ar kita parduodama menknieki ir paklausi kainos, tau susiruosus iseiti pardavejas butinai uztikrina, kad jeigu grisi ir pirksi, tau bus pritaikyta nuolaida. Ir iskart pasakoma svaru mazesne kaina. Jeigu meginsi, gali nusidereti ir daugiau, negu svara. Neatsispyrem pagundai pavalgyti. Tada pasiciupom kavos ir dingom is ten. Patraukem link.... parduotuviu.

O siaube, butent tokiose vietose, kaip Londone esancioje Oksfordo gatveje ir supranti, kokia galybe zmoniu tame mieste gyvena. Dar tai gali suprasti piko metu pamegindamas isisprausti i metro vagona. Arba tada, kai tiesiog i ji netelpi. Oksfordo gatveje su broliu vos nepaklydom. Pradeje ieskoti konkrecios parduotuves, kuria mateme vakar, supratome, kad nesuprantam, kur esam.. Nes kai kuriu parduotuviu yra po dvi, tad ju, akivaizdu, orientyru laikyti nereiketu... Galu gale radom pigiu smutkiu roju - Primark. Maikiu po svara nepirkau. Uztat siaip kelis aki patraukusius daiktelius priemiau i savo globa.

Nieko daugiau, tik daug ejimo siandien. Galbut ne tiek, kiek vakar, bet nuovargis - toks pats. Sove i galva mintuke, kad pasiilgau Lietuvos. Ne ziauriai, bet jau. Tuo momentu, kai ejom pro kazin kokia sushi uzkandine. Prisiminiau Sushi House Vilniaus gatveje.

Isodinusi broli i traukini pajudejau namu link. Suvokiau, kad nebloga mintis su savimi nesiotis knyga. Pats tas budas praleisti pusvalandi traukinyje. Net nepastebi, kaip visos tos stoteles prabega, kas ilipa, kas islipa.. Na, gal ne visai tiesa, siek tiek pastebi.

Viskas. Galva nebeveikia. Rytoj nauja diena, o siandien nepaprastai vilioja pagalves ir antklode... Nesapnuosiu nieko. Arba sapnuosiu.. Eiles prie kasu, eskalatorius metro ir raudonus autobusus. Dviaukscius.

Labanakt*

Sausio 30-oji, pirmadienis, mazdaug 22:00 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Ketvirtasis sveplas irasas apie tai, kaip supratau, jog muziejai Londone - milziniski.

Is Guildford'o atvaziavo brolis su klases draugu, kurio vaziavo aplankyti. Nusprendem siaubti izymybes ir muziejus. Is pradziu broliui buvo parodyti Parlamento rumai, Westminster'io abatija, Big Ben'as, Temze ir siaip grazioji centrine Londono dalis. Veliau brolis buvo supazindintas su metro. Pervaziavome kiek labiau i vakarus, kur vienoje vietoje daug muzieju. Taigi, pirma nereme i Victoria & Albert muzieju. O ten visko tiek, kad galiausiai i galva atejo supratimas, kad per valanda ar dvi vis tiek visko neapziuresi.. Vienam muziejui istyrineti reikia paskirti visa diena. Rimtai. Na, ok, gal ne visa, gal pusdieni.. Bet visgi.

Po V&A muziejaus seke Mokslo muziejus. Tikrai labai idomus, kiek spejom pamatyti, labai daug interaktyvumo ekspozicijose, kur pats gali paciupineti, paspausti, suvesti ka nors, ekranai visur, projektoriai... Viena labai idomu eksponata aptikome Garsui skirtoje ekspozicijoje. Tai daugybe LED ekraniuku sujungtu tarpusavyje i staciakampi ir apie 10 garso koloneliu, kurios ratu sukabintos aplink visa sale. Tamsa, o ekraniukuose bega atsitiktinis tekstas.. Kazkokie pavadinimai... Frazes, sakiniai.. Po to issiaiskinom, kad si instaliacija 'ima' sakinius, slapyvardzius, frazes, pastraipas is visu socialiniu tinklu ir atsitiktine tvarka viska atkuria ekraniukuose. Labai labai idomu. Netgi kiek baugoka...

Sutemus traukeme per Hyde parka, praejome Oxford'o gatve ir galiausiai nusprendeme skirstytis, vaziuoti namo... Visa si kelione smarkiai atsiliepe pedose, galvojau, kad nusitryniau pusle, bet ne. Tai dziaugiuosi.

Ryt laukia dar kazkiek gerio centre, susitikimu, nauju ispudziu, kuriuos tikrai parasysiu. Linkejimai, nesusalkit ten, kur sitoks minusas.

Man belipant namo i kalna eme ramiai snyguriuoti. Tikiuosi, kad neilgam, nes cia tokiais atvejais linkes sustoti transportas...

Labanakt*

Sausio 29-oji, sekmadienis, mazdaug 21:40 p.m. Londono, esancio UK, laiku. Treciasis sveplas irasas apie tai, kad kinai ir Londone kinai.

Vakar vakare i feisbuka gavau zinute nuo Pauliaus Ka. Galiausiai sutarem susitikti siryt. Kaip tarem, taip padarem.

Visu pirma, velavau 20 (!) minuciu. Kodel? Nes negyvenant Londone tenka susidurti su tokia beda, kaip atstumu neapskaiciavimas, situacijos 'metro grafikas sekmadieniais kiek laisvesnis...' neivertinimas ir pan. Isejau, rodos, tokiu laiku, kad turejau suspeti. Taciau ne. Teko praleisti traukinuka - kita, kol atvaziavo tasai, kuris jau buvo in service. Taigi. Visa laime, kad Paulius mane sugavo susitikimo taske, nes buciau vaiksciojus ratais ilgai, galvodama, kaip cia dabar ji surasiu... Mane surado. Voila.

Pakeliui i ivykio vieta (tuo metu dar nezinojau, kur tiksliau traukiame) Southbank'e uzsukome i parodu centra, kur siuo metu vyksta Mirties (!) festivalis Gyviesiems. Ten uzmetem aki i karstu (!) ekspozicija, kur galima isvysti Mersedes-Benz isvaizdos karsta, Liuto formos karsta, Kakavos anksties formos karsta... Ir salia stende galima pasiskaityti informacija apie tai, kodel toks, o ne kitoks karstas, kam, kada, kodel ir pan. Ten uztrukom neilgai, bet i dienos ispudziu sarasiuka isirase.

Kai paklausiau Pauliaus, kur vis delto mes einam, jis trumpai atsake: "Svesti kinu Nauju Metu." Amm, ok. Nauju Metu, tai Nauju Metu.. Veiksmas - Trafalgaro aikstej. Zmoniu galybe. Rases - nuo A iki Z. Paziurejom performansa tiek, kiek kiti mums neuzstojo ir kiek sugebejome iziureti ekrane, kuris buvo prie scenos. Idomiausia dalis - Drakoniuko sokis. Ji puikiai iliustruoja mano kiek auksciau pateiktos nuorodos puslapyje esanti nuotrauka. Po Drakoniuko sokio buvo Diiiiidelio Drakono sokis. Tada soko motereles su veduoklem. O tada... dainavo kinas operos solistas. Paklausem. Ir nusprendem, kad gana.

Tada Paulius paklause, ar jauciuos praalkusi. Gaves teigiama atsakyma pavaisino mane nuostabia karsta keistos teslos kiniska bandele su mesa. Dideliu koldunu. Niam. O veliau tare: "Einam prie kito larioko." Man paklausus, ko, isgirdau trumpa ir aisku atsakyma - deserto. Ooo, desertas. Honkongo vaflis. Traskus burbuliukai su kondensuotu pienu. Omnomnom. Po vafliu atsisveikinom iki kitu susitikimu. Buvo smagu. Ir skanu. Pasisekes Nauju Metu sventimas.

Veliau dar geras keturias valandas prasibasciau mieste su mergaite, kuri mane isgelbejo padedama su bilietais pries cia atvykstant.. Tokia stai diena.

Vis dar orientuojuosi Londone be savo BFF 'London AZ' pagalbos. Siandien, kad nereiketu lipti i dideli kalna, isbandziau autobusa. Bandymas sekmingas. I kalna lipti vis dar reikejo, taciau i mazesni ir daug trumpiau. Ir ko is tingejimo zmogus nepadarysi...

Labanakt*