Apie dirbančius...

...valstybinėse įstaigose.

Taip jau nutinka, kad karts nuo karto mano planai ir keliai veda pro VMI (Valstybinę Mokesčių Inspekciją). Na gerai, net ne pro šalį, o į pačią VMI. Kai susiruošiu ten keliauti, išbraukiu iš gyvenimo nuo pusvalandžio iki valandos, nes tą laiką prasėdžiu ir pralaukiu, kol suskambės skambutis ir švieslentėje prie kurio nors stalo pradės mirksėti mano numeriukas. Laukdama eilėje visada labai atidžiai stebiu dirbančias moteris (ir kartais būnančius pavienius dirbančius vyrus). Stebiu jų aprangą, makiažus, manieras.. Žinot, sudėjus detales iš tokio vakarykščio "pasisėdėjimo" į vienumą, tikrai gautųsi Woody Allen'o vertas kino šedevras.
Kadangi VMI buvau pakankamai anksti ryte (yra žmonių, kurie tokiu metu sau leidžia dar ramiai miegot - jei tik galiu, aš pati - tikrai tarp tų sau leidžiančių atsiduriu..), kiek po 9 a.m., dirbančių buvo nedaug. Bet viena už kitą įdomesnės. Tiesa, dirbo vienas vyrukas, bet jį man užstojo salės kolona, o lankstytis ir stebeilytis būtų buvę pernelyg nemandagu.

Iš pradžių stebėjau sceną, kai viena moteris bėgo kažko sveikint ar kažką kolegei atiduot. Kadras toks: vyresnio amžiaus moteris, apsirengusi nertinį, kuris išryškina ne tik privalumus, bet ir tai, ko galėtų neišryškinti. Su kablais (t.y. aukštakulniais - atleiskit, nesusilaikiau). Rankose čežantis plastmasinis maišelis su kažkuo panašiu į džiovintas gėles ar pan. - iš tolo neįžiūrėjau. Ir ji bėgo. Nuo stalo per salę, iki kitos salės. Ne ne, žodis bėgo čia netinka. Tipeno, o kablukai braukėsi per grindis ir leido garsą, panašų į "brūkšt brūkšt" arba "čiūžt čiūžt". Keista, kaip linoleume dryžių neatsirado. Viską vainikavo jos veidas - šypsena nuo ausies iki ausies ir tokia, kai sugalvoji kokią šunybę draugui iškrėsti ir žinai, kad jis labai smagiai reaguos.

Toliau - moteris, kuri gal penkias minutes ant kėdės atkaltės mėgino dailiai pakabinti savo ryškiai raudoną megztinį. Jau, rodos, viskas gerai, ji gali leisti sau sėstis ir dirbti, bet ne. Dar blogai guli rankovės.. Reikia pataisyt. Ir dar. Ir vėl. :)

O viską vainikavo moters, kuri mane aptarnavo, makiažas. Na taip, galit sakyti, kad aš bjauri, jog taip rašau, bet man tai tikrai priminė ištraukas iš kino filmo.. Akys "riebiai" apibrėžtos skystu laineriu (liaudiškai - provodke, o kaip lietuviškai - net neįsivaizduoju - shame on me) ir dėl pastarojo fakto, jos atrodo labai liūdnai, nes kampučiai nusvirę žemyn. Kažkuo susisiejo su Arlekinu tas vaizdelis. Beje, prie šios moters stalelio patekau ne pirmą ir ne antrą kartą. Bet atrodo ji visada taip pat.

Manau, kad valstybinėse įstaigose įtaisius kameras, galima būtų vėliau iš nufilmuotos medžiagos sumontuoti tikrai ne vieną smagų filmuką. :) Pažiūrėčiau. Bet visgi, džiaugiuosi, kad VMI tenka užtrukti ne ilgiau, negu valandą. Neištverčiau stebėdama tokius darbo tempus. :)

Visiems gero savaitgalio.

Labanakt*

Apie žmones...

...troleibusuose.

Šįvakar važiuodama namo įprastiniu 6-uoju maršrutu atsidūriau šalia be galo įdomaus vyruko. Rankose laikė didelę neploną knygą - kažkurios iš Liudvigo van Beethoveno simfonijų partitūrą. Kaip skirtukas tarp lapų įdėta medinė liniuotė. Ir vyrukas lūpomis šnabždėdamas ritmą pakankamai ekspresyviai dirigavo. Norėjau užkalbinti, paklausti, pas ką mokosi... :) Tokios smulkmenos praskaidrina vakarus. O kas smagiausia, jis gyvena per vieną - kitą kiemą nuo manęs. Ėjau už jo didžiąją dalį kelio iki namų. Labai mėgstu tokius gyvenimo perliukus. :) Be galo smalsu, kas jo galvoje skamba, nes mūsų keliams išsiskyrus ir jam palypėjus į kalniuką mačiau skėsčiojant rankomis, lyg labai ekspresyviai diriguojant. O puspalčio skvernai plaikstėsi vėjyje. :)

O šiaip.. Seniai nebuvau čia. Norėjau vis parašyti šį bei tą, tačiau susilaikydavau. Su laiku pradedi atsirinkti, ką rašyti, o ką geriau pasilaikyti sau arba vienam - kitam artimam draugui ar draugei. Artimiausiu metu parašysiu dar. Sudėsiu mane lydinčios muzikos gabalėlius.

Labanakt*

Apie veidus...

...ir kiek kuris jų turi...

Raudonas lūpdažis. Smarkiai juodos blakstienos. Rausvi skruostai ir spindintis veidas.
Šypsena. Natūralus, gal kiek pavargęs veidas. Ir mėlynos akys.

Kaip po to imti ir atskirti, kuri moteris yra ta, tikroji..?

Paskutinėmis dienomis mintys veržiasi per kraštus. Kvėpuoju vasara, žydi jazminai, lyja lietūs, žmonės sukasi aplink.. Žvalūs, pavargę, alkani, sotūs.. Nuliūdę, laimingi, pikti ant savęs, krykštaujantys džiugiai.. Spalvų gama, kitaip nepasakysi. O kur dar muzika, vis kitaip skambanti, vis apie kitką kalbanti. Ir klausantys žmonės. Nėra nieko gražiau, kai dainavimas klausančiajam sukelia nenupasakojamas emocijas.. Kai matai, kad akys dega, šypsena nenuslenka nuo lūpų. Dainuočiau ir dainuočiau..

Laisvą minutėlę prieš kelias dienas griebiausi rašiklio ir popieriaus. Tai, kas gavosi, truputį per aštru. Niekaip nesugebu 'apkramtyti' teksto, kad ne tik aš ar dar vienas - kitas suprastų. O kita vertus, gal ir nereikia? Situacija reikalaujanti apsisprendimo. Jei tik apsispręsiu..

Kryžkelė. Aš joje. Ar pas Tave, ar nuo Tavęs..? Protingi žmonės kalba, kad jei bėgi, vejasi. Ar vytumeis?

Labanakt*

Apie tikėjimą...

...savimi, žmonėmis ir muzika.

And I think to myself.. - music moves in misterious ways.

Būna kartais, kad lipi į sceną, dainuoji, atiduodi save.. O atgal negauni nieko. Nei iš kolegų, nei iš klausytojų - lyg miške sau rėkautum. Tokie pasirodymai priverčia atsidusti ir tą pačią minutę viską paversti darbu. TIK darbu.
O būna kartais, kad lipi į sceną, dainuoji, atiduodi save.. O iš publikos VIS DAR negauni nieko. Tačiau tą minutę supranti, kad VISKĄ gauni iš tų, kurie groja kartu. Ir tą pačią minutę užpildo begalinė šiluma ir džiaugsmas. Kaip mažam vaikui norisi strykčioti, spygčioti, ploti katučių.. Verstis kūliais. Taip, malonus jausmas. Tada pameti visus jaudulius, abejones ir pasitiki. Savimi, žmonėmis ir muzika, kuri tą akimirką skamba ir sklando išvien.
Maloniai ir giliai atsidūstu ir tiems žmonėms sakau AČIŪ.

Taip pat jau kurį laiką pastebiu vieną dalyką ir stengiuosi juo vadovautis.. Nes manau, kad iš to susideda pilnavertis gyvenimas ir įvairiausi santykiai jame. Turiu omenyje įvairius santykius su įvairiais žmonėmis. Man atrodo, kad pasaulyje egzistuoja, vadinkime, 'energijos ratai'. Imi - duodi. Klausai - kalbi. Aš mėgstu stebėti asmeniškuosius ratus, nes manau, kad iš to viskas lipdosi. Tai yra iš asmeniško bendravimo - su vienu, su kitu, su trečiu.. Su kiekvienu vis kitaip, asmeniškai. Bet principas tas pats.. Jeigu duodi, tikiesi gauti.. Jeigu gauni - duodi atgal. Tiek pat, arba net daugiau. Juk be galo malonu.
Gal kas nors pasakys, kad esu lengvabūdė, per atvira, per gera, džiugiai vaikiška, etc. Na, ok, jeigu taip manot, padiskutuokim. Pasidalinkim nuomonėmis. Tai - irgi ratas. :)

Siunčiu visiems vasariškus linkėjimus. Ir pasižadu artimiausiu metu pakalbėti apie klausomiausius gabalėlius.

Labanakt*

Apie teatrą...

...ir kaip jis kvepia.

Praeitą penktadienį išleidom pradinukus. "Lėlės" teatre parodė finalinį spektaklį. Brolių Martinaičių "Avinėlio Teismą". Seną kaip pasaulis, bet vis dar nepaprastai mielą ir aktualų. :) Tokie dalykai išlaiko savo vertę ir išlieka aktualūs. Ilgai.
Prieš pat spektaklį vienas iš mano choristėlių pametė iš kartono pagamintą medžio lapą, kurį turėjo turėti visi, dainuojantys chore.. Belakstydama po užkulisius, iš vieno scenos krašto į kitą, stabtelėjus atsidusau ir giliai įkvėpiau.. Ir pajutau "teatro kvapą". Ir atgimė vaikystė. Džiaugsmas, nepaprasta vaikiška laimė, kai nuo 5 metų turi galimybę suktis teatre.. Dramos, Operos.. Gavus drabužinę, kur prieš spektaklius grimuojasi 'tikros aktorės', tarsi ritualą atliekant būdavo peržiūrėti visi stalčiai.. Pauostytos visos pudrinės, 'patikrintos' visos lūpdažių spalvos. Vajė. O tas užkulisių kvapas.. Juodai dažytos scenos lentos, kulisų perskyros.. Ilgos juodos medžiagos, kvepiančios ne kuo kitu, o Teatru. Ir tada imu ir suprantu, kad turėjau puikią vaikystę. Ir mane tikrai supras tie, kurie kartu siautė po operhauzo koridorius, drabužines, užkulisius.. :) Užsinostalginau. Ech..

O būdama jau mokytojyčių gretose, suprantu, kokį milžinišką darbą tuomet dirbo visos su mumis buvusios mokytojos. Kiek streso kainavo kosintis vaikiukas chore.. Kiek energijos būdavo įdėta norint sudiriguoti taip, kad vaikiukai suprastų, įstotų, ritmiškai sudainuotų.. O kiek energijos, balso, nervų įdėta į šokio scenas? Bet žinot, kiek nedaug reikia, kad visa tai atsipirktų? Pamiršti visą stresą, nervus, pyktį ir nerimą kai koks vaikiukas, antrokas 'kruopelytė' prieina ir sako: "mokytoja, jūs taip gražiai šiandien atrodot.." Nežinau, turbūt mieliau gali būti, kai vaikas tai pasako savo mamai.. :)

Jau kelis mėnesius (negaliu pasakyti, kiek tiksliai, gal kokius 4ris) esu pametus galvą dėl vieno kūrėjo. Spėju, kad negrįžtamai. Tai būtų James Blake. Kai kurie sako, kad bijotų patekti į jo galvą, nes pasiklystų ten ir nesusitvarkytų su tuo, ką sutiktų. Kai kurie sako, kad norėtų patekti į jo galvą ir nebijotų. Aš iš tų nebijančių. Man kartais vis susirodo, kad mano galvoj kartais panašūs dalykai dedasi, tik aš dar neatradau būdo, kaip tai pateikti. Nieko, ateis dar tam laikas. O tuo tarpu siūlau pasiklausyti: Wilhelm Scream, A Case Of You, I Never Learnt To Share (LIVE) ir šiaip visko, ką galite rasti, nusipirkti, parsisiųsti, susijūtūbinti.. Pageidautina, kad aparatūra, per kurią klausysite, gerai atkurtų žemus dažnius. Ir linkiu, kad patiktų. Kompanijoje bus smagiau važiuoti į koncertą kur nors Londone.. :)

Artimiausiu metu šiaip pasidalinsiu mylimos ir klausomos muzikos list'u. O tam kartui..

Labanakt*

Apie ausines...

...ir tai, ką jos pasako.

Pastaruoju metu viešajame transporte pastebiu daug žmonių su ausinėmis. Ir apninka mintys, ką jie klausosi..? Tada pradedu stebėti galvas, kojas, rankas - bent mažiausią ritmo užuominą. Be galo įdomu.
Jei pažiūrėtumėt į mane su ausinėmis, kai važiuoju viešuoju transportu, greičiausiai linksėčiau į taktą.. Gal šypsočiausi, gal dainuočiau sau patyliukais tą patį, ką ir atlikėjas ausinėse.. Beje, greitu metu žadu surašyti, ką nešiojuosi, ką klausausi. Turiu naujų atradimų ir priklausomybių.

Šiandien buvau kine. Woody Allen - You Will Meet A Tall Dark Stranger. Susižiūrėjo lengvai, smagiai. Nors šiaip mane užkabina kiek emociškai stipresni filmai. Bet šis visai patiko. Nueikit. Geram vakarui be 'gruzo', kaip dabar mėgstama sakyti.. :) Dar dabar prisimenu, kaip pamačius nuostabiai gražią F.Pinto išsprūdo 'ooooohoooo' iš mano lūpų. Gražūs žmonės filme, gražūs tipažai, personažai. Tikri.
Jei eisit ar buvot, parašykit, ar patiko. ;)

Taigi, ką klausotės važiuodami viešuoju transportu? :) O gal ką nors skaitote?

Labanakt*

Apie ašaras...

..kurias kartais galima paslėpti.

Oh, it's so about me...

Aretha Franklin - Tracks Of My Tears 

(neradau youtube, tai teko įkelti paprastai į internetą..)

People say I'm the life of the party
Because I tell a joke or two
Although I might be laughing loud and hearty
Deep inside I'm blue

So take a good look at my face
You'll see my smile seems out of place
And if you look closer, it's easy to trace
The tracks of my tears..
I need you, need you...

Labanakt*